Sveiki atvykę į http://www.liveinternet.ru/images/smilies/oct/crash.gifvetainę!

UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS

Объявление

  Neparašius nei vienos žinutės, narys ŠALINAMAS

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.



PAVYDAS

Сообщений 1 страница 20 из 24

1

Inga Tumutytė

P a v y d a s

( Dešimties veiksmų pjesė)

1997 m. Nuo 06 mėn. iki 09 mėn. 22 d.
********************************************************************************* 
VEIKĖJAI:

Povilas Garnys , privatus seklys. 
Saulius Kubas, policijos komisaras.
Rasa Toleikytė .
Adelė Gedminienė, laiškanešė .
Karolis Rapolas, batsiuvys.
Ona Rapalienė.
Pranas Toleikis Rasos tėvas.
Andrius Šeputis, stomatologas.
  Virginija Šeputienė.
Tamara Čiutko, girtuoklė . 
Elena Radavičienė.
Viktorija Žukaitė, teismo ekspertė.
Jaunas Barmenas.
Haris, Povilo draugas iš Amerikos .

I   veiksmas

         Mažos kavinukės salė. Ant langų raudonos retro naktinės užuolaidos. Keturi staliukai iš raudonmedžio, ant jų raudonos, lininės, storos staltiesės. Staliukų viduryje padėtos baltos vazos, jose įmerktos tik po vieną raudoną rožę. Baras taip-pat iš raudonmedžio, ant jo galo stovi padėtas senas patefonas, grojantis senas retro plokštelių melodijas.
      Už baro stovi jaunas barmenas ir energingai plaka kokteilius. Prie vieno staliuko sėdi privatus seklys Povilas Garnys su savo draugu iš Amerikos Hariu.

HARIS: - Tu, Povilas. būtum labai geras FTB agentas Amerikoje, nes ir ten trūksta tokių vyrukų kaip tu. 

POVILAS: - Tikrai?

HARIS: - Žinoma! Tu ir uždirbtum daugiau, ten būtum pats turtingiausias agentas pasaulyje. Tavęs norėtų dvi didžiausios Amerikos policijos tarnybos ČŽV ir FBR. Tave graibstyte graibstytų, garbintų kaip Dievą!

POVILAS: - Tu galvoji, kad aš to noriu! Garbės ir pinigų? Hm. Hari, tu mane menkai pažįsti, kad taip galvoji. Man nereikia nei pinigų, nei garbės. Man greit nusibostu toks gyvenimas. Aš numirčiau labai greitai nuo tokio alinančio darbo. Ir nieko nebereikėtų. (jis nusijuokė) Mano tėvas buvo nudurtas. Jis krito nuo bandito rankos, tada aš prisiekiau prie jo kapo, kad visada kovosiu su blogiu ir padėsiu žmonėms.

HARIS: - O, je! Taip, tu labai padedi žmonėms. Aš su ta narkotikų byla būčiau pradirbęs dvi savaites, o tau tereikėjo tik dviejų dienų  jai išaiškinti.

POVILAS: - Na, baikim, tą temą. Geriau išgerkim. Chin-chin!

HARIS: - Ok! Chin-chin!

Suskamba   telefonas.

BARMENAS: - Kavinė “Raudonoji Ledy”! Taip yra. Tuoj. Pone Garny,   jus prie telefono!

POVILAS: - Ačiū, Riči!

Povilas nubėgo prie telefono.paėmė iš barmeno rageli.

POVILAS: - Klausau? O sveikas, sveikas! Ačiū gerai. O kaip tu? Na, kas atsitiko?Aš tuoj atvažiuosiu. Iki.

Povilas greita eisena ėjo prie savo staliuko sakydamas Hariui:

POVILAS: - Hari, klausyk. Atleisk, kad taip mums išėjo, iš šio pasisėdėjimo. Mano gimtajame miestelyje kažkas atsitiko. Kažką ten baisaus rado. Lavoną. Toks mano darbas. Nei dieną, nei naktį nėr ramybės. Mes kitą kartą pasėdėsime ir pasikalbėsime prie vyno taurelės. Gerai?

HARIS: - Of course. Eik.

POVILAS: - See you soon!

HARIS: - Bye! Bye!

II – veiksmas

Smėlėta ir akmenuota upės pakrantė,  apaugusi  krūmokšniais.   Upės pakrantėje guli jaunos merginos lavonas. Prie jo stovi   miestelio policijos komisaras Saulius Kubas ir teismo ekspertė Viktorija Žukaitė. Du policininkai tveria tvorelę   nuo įkyrių smalsuolių, nes jau aplink būriuojasi  žioplių būrelis. Iš privažiavusio automobilio išlipa  privatus seklys Povilas Garnys ir sveikinasi:

POVILAS: - Sveiki, draugužiai!

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Sveikas.

Ji pritūpė prie lavono ir atidžiai jį apžiūrinėje.

KOMISARAS SAULIUS: - Kaip gyveni?(spausdamas Povilui ranką paklausė )

POVILAS: - Ačiū, normaliai.

Povilas pritūpė prie lavono taip pat. Pasižiūrėjęs į jį paklausė:

POVILAS: - Na, ką jūs čia turite?
Teismo ekspertė Viktorija stodamasi pasakė:

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Šešiolikos, septyniolikos metų mergina.

Povilas dar vis tupėdamas prie lavono jos paklausė:

POVILAS: - Ką jai tas niekšas padarė?
Teismo ekspertė Viktorija vėl atsitūpė prie lavono. Rodydama į jo kaklą Povilui pasakė:

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Ji pasmaugta abiem rankom. (vartydama lavono kaklą rodė Povilui) Matai iš abiejų pusių yra nykščių žymės.

Laiškanešė privažiavusi su dviračiu prie nusikaltimo vietos. Nulipo nuo jo. Žiūrėdama į negyvos merginos kūną siaubingai išsigando ir sušuko:   

LAIŠKANEŠĖ: - O Viešpatie! Ieva! Ieva Rapolaitė!

Komisaras Saulius su Povilu lėtai priėjo Laiškanešės, tada komisaras Saulius jos paklausė:

KOMISARAS SAULIUS: - Jus ją pažįstate?

Laiškanešė vis dar išsigandusiu žvilgsniu žvilgčiojo į lavoną. Sujaudintu balsu pasakė:

LAIŠKANEŠĖ: - Taip, pažįstu. Ji yra mūsų batsiuvio Karolio Rapolo anūkė Ievutė.
Lavoninės sanitarai paėmė lavoną  ir nunešė į lavoninės automobilį. Žmonės ėmė skirtytis. Jie visi šnabždėjosi ir tyliai aptarinėjo įvykį. Teismo ekspertė Viktorija priėjo prie komisaro Sauliaus ir Povilo, ir pasakė:

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: -  Aš jos lavoną pasiimu į morgo laboratoriją, gal ką daugiau pastebėsiu, ištirsiu. Iki greito.

Vyrai atsisveikino su ja paspausdami jai ranką. Po to vėl pradėjo klausinėti Laiškanešę. Povilas jos paklausė:

POVILAS: - Ar jus žinote kur gyvena Ieva Rapolaitė? 

Laiškanešė kukčiodama šluostėsi ašaras ir pasakė:

LAIŠKANEŠĖ: - Taip, žinau.(patylėjusi pro ašaras ji vėl pasakė) Vargšai senukai. Ką jie dabar darys. Dieve, dieve.

Komisaras Saulius paėmė stumti Laiškanešės dviratį. Povilas paėmė už parankės vesti Laiškanešę, o ji vis verkė ir verkė. 

III – veiksmas

  Didelė tvarkinga, švari virtuvė. Iškalta lakuotom medžio lentelėm. Viename kampe stovi didelis, senoviškas pečius iš baltų koklių. Kitam kampe stovi balta praustuvė. Prie jos yra dujų balionas. Didelis ąžuolinis stalas stovi prie lango su keturiomis kėdėmis. Ant grindų patiestas šiaudinis takelis. Prie pečiaus stovi siaurutis suoliukas ir verpimo ratelis. Prie pečiaus sėdi Ona Rapolienė ir verpia siūlus, o Karolis Rapolas skaito “Valstiečių laikraštį”. Į duris pasibeldžia  ir į virtuvę įeina  policijos komisaras Saulius Kubas su privačiu sekliu Povilu Garniu. Komisaras Saulius sunkiai tardamas žodžius pasisveikino su senukais.

KOMISARAS SAULIUS: - Labas vakaras. Mes iš kriminalinės policijos. Aš esu policijos komisaras Saulius Kubas, o čia mano kolega Povilas Garnys.

KAROLIS RAPOLAS: - Sveiki. Kas atsitiko? (jo akys sunerimo. Jis padėjo laikraštį ant stalo. Jo rankos virpėjo iš jaudulio. Jo širdis jautė kažką negerą)

KOMISARAS SAULIUS: - Mes labai apgailestaujame.

Komisaras Saulius nutilo. Jis nusišluostė su prakaitavusią kaktą nuo jaudulio ir vėl sunkiai tardamas žodžius pasakė:
KOMISARAS SAULIUS: - Mes turime jums pranešti liūdną žinią.(jis nutilo, nusišluostė vėl kaktą ir pasakė jau ramesniu, tylesniu balsu) Jūsų anūkė mirė. 

Ona Rapolienė nustojo verpti siūlus. Ji nuleido rankas. Jos akyse matėsi siaubas. Karolis Rapolas iš jaudulio patrynė rankas į kelius ir susitvardęs paklausė ramiu,tvirtu paklausė:

K. RAPOLAS: - Kaip ji mirė?(jis patylėjo. Nervingai pagrąžė rankas. Sunkiai atsiduso ir vėl paklausė)Avarija? Ji papuolė į avariją?

KOMISARAS SALIUS: - Ne. (jo lupos truputį prasivėrė tarytum paralyžuotos, bet vis tiek ištarė tuos žodžius)Ji nužudyta. (jis staigiai pakėlė pečius skėstelėjo rankom ir lyg nustebusiu balsu pasakė) Kažkoks niekšas ją pasmaugė.

Ona Rapolienė galiai rypavo, vaitojo. Į ją bežiūrint plyšo širdis. Karolis Rapolas priėjo prie jos. Atsisėdo šalia ir apkabino. Švelniai glausdamas ją šalia savęs ramiu balsu ramino sakydamas: 

KAROLIS RAPOLAS: - Neverk, motin, neverk. Ašaros čia jau nebepadės.

Jo veidas atrodė toks sugniuždytas, kad tuoj nuo skausmo suplyš,bet Karolis Rapolas vis tiek ramino verkiančią žmoną. Po to jis pats nebeišlaikė ir pradėjo verkti kalbėdamas: 

KAROLIS RAPOLAS: -Toks jau mūsų likimas. Gyventi vieniems kaip pirštams šiam pasaulį, be laimės ir džiaugsmo.

Ona Rapolienė kukčiodama ir šluostydama raukšlėta ranka ašaras pasakė:

ONA RAPOLIENĖ: - Ji nuėjo  pas  motiną. Dieve kodėl? Už  ką?

Ji pradėjo verkti labyn ir labyn. Atrodė, kad jos širdis tuoj, tuoj plyš nuo širdgėlos ir sielvarto. Tada apgailestaujančiu balsu prabilo privatus seklys Povilas Garnys. 

POVILAS: - Mums labai gaila, kad taip atsitiko su jūsų anūke. Jums dabar labai sunku. (jis patylėjo ir vėl prakalbo) Mes tai gerai suprantame, bet mes vis tiek turime užduoti jums kelis klausimus apie Ievute?

Karolis Rapolas vis dar buvo apkabines žmoną. Jis sunkiai atsiduso ir pasakė: 

KAROLIS RAPOLAS: - Ievute buvo graži, gera ir labai darbšti mergaitė. Geraširdė, naivuolė. Jos motina, mūsų duktė, Ina žuvo autoavarijoje. Ji paliko mums savo dukrelę. Anūkėlė mums buvo visas džiaugsmas, visa paguoda, palaima ir visa gyvenimo prasmė. Mes turėjome dėl ko gyventi. Ievutė labai gerai mokinosi mokykloje. Šiemet ji baigė dvyliktą  klasę. Ji svajojo įstoti į Kauno Medicinos Akademiją. Norėjo būti dantiste.

Karolis Rapolas užsidengė ranka akis ir vėl gailiai pravirko. Seklys Povilas, paėmęs savo smakrą, susimąstęs paklausė:

POVILAS: - Ar Ievutė turėjo draugų?

Karolis Rapolas aprimęs giliai įskaudinto žmogaus balsu pasakė:

KAROLIS RAPOLAS: - Turėjo. Tik nedaug.

Ona Rapolienė nuleidusi galvą tampė skarelės kampą ir tyliai prakalbo:
ONA RAPOLIENĖ: - Labiau ji mėgo vienatvę. Mūsų Ievutė buvo vienišė. Vaikystėje ji turėjo draugę Raselę Toleikytę.

Karolis Rapolas pridūrė:

KAROLIS RAPOLAS: - Raselė yra mūsų žemės ūkio bendrovės pirmininko Prano Toleikio duktė. (jis trumpam pritilo. Staiga pagalvojęs jis šuktelėjo ir plekšteli sau perkelį ) Tiesa! Neseniai mūsų Ievutė susirado sau vaikiną. 

Ona Rapolienė pritardama vyrui liūdnu balsu pasakė:

ONA RAPOLIENĖ: - Labai gerą vaikiną. Jis jau mokinasi Medicinos Akademijoje. Jis pirmakursis. Ir dar ji turėjo labai gerą draugą. Jis žmogus vyresnis dvyliką metų, jai duodavo visokių gyvenimiškų patarimų. Jis tiesiog jai buvo kaip vyresnysis brolis. 

Karolis Rapolas vėl pridūrė:

KAROLIS RAPOLAS: - Jis mūsų poliklinikos dantistas, Andrius Šeputis.

Seklys Povilas sudėjęs rankas už nugaros perėjo per Rapolų virtuvę mastydamas,apsisuko eiti atgal, bet vėl susimastęs paklausė:

POVILAS: - Ar jis vedęs?

Karolis Rapolas atsakė:

KAROLIS RAPOLAS: - Taip. Turi du vaikus.

O Ona Rapolienė žiūrėdama į tolį liūdnu žvilgsniu pasakė:

ONA RAPOLIENĖ: - Miestelyje žmonės šneka, kad jo žmona Virginija laukiasi trečio vaikelio.

Seklys Povilas stovėdamas toje pačioje vietoje vėl paklausė:

POVILAS: - O kokia ji?

Ona Rapolienė pasižiūrėjo į Seklį liūdnu žvilgsniu ir atsakė:

ONA RAPOLIENĖ: - Labai išdidi, pasipūtusi ir nekalbi moteriškė. Man ji nepatinka. Ji savo vyro priešingybė.(ji sunkiai atsiduso pridurdama klausymą) Kaip jis galėjo ją vesti toks geras ir švelnus žmogus? Nesuprantu aš tokio gyvenimo.(Taip pasakiusi ji vėl ėmė žiūrėti į vieną tašką)

KOMISARAS SAULIUS: - (Skėstelėjo rankomis sakydamas) Nieko nepadarysi. Priešingybės traukia vienas kitą ir nieko čia nepadarysi. Toks jau tas gyvenimas.

ONA RAPOLIENĖ: - Nesuprantu aš tokio gyvenimo.(Taip pasakiusi ji vėl ėmė žiūrėti į vieną tašką)

Seklys Povilas paėjęs du žingsnius pasižiūrėjo į komisarą Saulių pasakė:

POVILAS: - Gal tos priešingybės ir traukia vienas kitą, bet kai per daug prisitraukę tai jau būna nebegerai. Tarp jų susidaro trintis ir įsiskelia žiežirbos, kurios kartais apdegina arba visai sudegina viena iš tų priešingybių.

Po to Seklys nutilo. Jis tylėjo vaikščiojo pirmyn atgal po Rapolų virtuvę ir vėl paklausė:   
   
POVILAS: - Koks Ievutės vaikino vardas?

Karolis Rapolas atsakė:

KAROLIS RAPOLAS: -  Edgaras Radavičius.

Ona Rapolienė pasuko galvą į Seklio pusę ir pasakė:

ONA RAPOLIENĖ: - Jis labai geras vaikinas. Iš geros šeimos. Jo motina yra mūsų rajoninės ligoninės vyriausia seselė.

Seklys Povilas vėl paklausė:

POVILAS: - Ar Toleikių namas toli nuo jūsų?

Karolis Rapolas mostelėjo ranka rodydamas į tą puse kur stovėjo Toleikių namas sakydamas:

KAROLIS RAPOLAS: - Čia pat. Šalia mūsų. Kairėj pusėj.

Seklys Povilas priėjo prie Onos ir Karolio Rapolų. Paspaudė jiems rankas ir pasakė:

POVILAS: - Dar kartą atleiskit už tokią liūdną žinią.

Senukai Rapolai taip pat paspaudė Sekliui ranką. Jų veiduose buvo viskas susimaišę ir širdies gerumas, ir skausmas, ir sielvartas, ir baisus sumišimas. Jie nežinojo nei ką daryti, nei ką sakyti policijos pareigūnams. Tik Karolis Rapolas savo sodriu, tvirtu balsu pasakė liūdnai:
 
KAROLIS RAPOLAS: - Labai ačiū, kad pranešėte. Čia nieko nebepadarysi. Kaip jau yra, taip jau ir bus. (Po šių žodžių jo balsas liko liūdnai švelnus. Jis dar pasakė): Matyt Dievui reikia daugiau angelų.

Taip pasakęs Karolis Rapolas užsidengė rankomis akis. Policijos komisaras Saulius priėjo prie Onos Rapolienės. Apkabino ją. Jo akys buvo pilnos ašarų ir užuojautos tai vargšei moteriškei. Po to priėjo prie Karolio Rapolo, patapšnojo jam per petį. Jis nežinojo ką pasakyti šiam tvirtam, skausmo palaužtam vyriškiui. Patylėjęs jis atsisveikino:

KOMISARAS SAULIUS: - Mes jau eisime. Iki pasimatymo.

  Pareigūnai išėjo. Truputį staptelėjo prie prieangio durų. Abu užsirūkė. Už prieangio durų pasigirdo griaudus moters verksmas. Tada seklys Povilas susimąstęs pasakė: 

POVILAS: - Liūdna, ar ne?

Komisaras Saulius išpūsdamas dūmus pro nosį susijaudinusiu ir liūdnu balsu jam atsakė:

SAULIUS: - Labai liūdna.

Jie lėtai nuėjo nuo Rapolų namelio. Seklys Povilas uždarydamas Rapolų kiemo vartelius pasakė:

POVILAS: - Na, aplankysim Rasą Toleikytę.

Komisaras Saulius linktelėjo galvą atsakydamas:

SAULIUS: - Gerai. Eime.

Jie paspartino žingsnius ir kalbėjosi toliau.

POVILAS: - Taip. Eime. Pažiūrėsime ką ji pasakys.
:flag:

2

Ši pjesė man labai brangi, nes ji yra pirmoji. Gal nelabai vykusi, bet mano pagimdyta iš visos širdies :love: Aš ją pradėjau rašyti po vidurinės mokyklos 1990metais. Buvo labai sunku, nes nežinojau nei kaip rašyt. Rašiau ją dar mechaninę mašinėle. Aš bandau rašyt, nes kitaip negaliu savęs iš reikšt. Turiu. Aš norėčiau tapti gera rašytoja. Šią pjesę perrašiau 5 kartus ir pateikiu Jūsų visų Teismui. :angry:

3

Tęsinys

IV – veiksmas

  Didelis, gražus, baltų plytų namas su  raudonų čerpių stogu, o už jo yra didelis, gražus sodas. Septyniolikmetė  juodaplaukė Rasa Toleikytė skynė vyšnias.

Rasa Toleikytė skindama pamatė, kad prie jos ateina du vyrai. Priartėję jie sustojo. Ji viena iš jų pažino,tai buvo jų rajono policijos komisaras Saulius Kubas, o kito ji nepažinojo. Komisaras Saulius kreipėsi į ją:   

KOMISARAS SAULIUS: - Labas vakaras. Ar jūs būsite Rasa Toleikytė?

Rasa Toleikytė dėdama į kibirą vyšnias jam atsakė:

RASA: - Taip, aš. O kas jūs būsite?

Policijos pareigūnai pasisveikino su ja paduodami rankas, o komisaras Saulius pats prisistatė ir pristatė privatų seklį Povilą.

KOMISARAS SAULIUS: - Mes iš kriminalinės policijos. Aš policijos komisaras Saulius Kubas, o čia privatus seklys Povilas Garnys.

Rasa Toleikytė iš pradžių truputėlį sutriko, bet susitvardė ir beveik linksmai, nusijuokdama paklausė:

RASA: - Labai malonu. O kas atsitiko? Ką aš padariau? 

KOMISARAS SAULIUS: - Mes atėjome dėl jūsų draugės Ievos Rapolaitės.
Rasa sekunde prarado amą. Jos gražios, didelės akys išsiplėtė iš nuostabos, veidas išbalo kaip popieriaus lapas. Tada norėdama susivaldyti ji paėmė savo kasos galiuką. Ji švelniai jį glostė ir virpančiu balsu paklausė pareigūnų:

RASA: - Kas nutiko Ievai? (Ji po truputį nervinosi. Jos rankos pradėjo drebėti. Ji paleido kasos galiuką ir jau nerviškai dar kartą paklausė pareigūnų.) Kas jai atsitiko?

Komisaras Saulius padėjo ranką jai ant peties ir liepė nusiraminti:

KOMISARAS SAULIUS : - Rasyte, nusiramink. (Jis švelniai glostydamas jos petį ramino ją tėviškai sakydamas.)Ar seniai ją matėte?

Ji truputį aprimo ir atsakė:

RASA: - Vakar ryte mokykloje. O po pietų mes abi skynėme jos sode vyšnias. Ji žadėjo ateiti pas mane šiandien. Žadėjo padėti skinti vyšnias, bet neatėjo. (Ji vėl susinervino. Jos akyse tvenkėsi ašaros ir jau kūkčiodama dar kartą paklausė:) Maldauju pasakykite man pagaliau, kas jai atsitiko? Prašau pasakyti?

Rasa pradėjo verkti. Komisaras Saulius apkabino ją per pečius ramino ją sakydamas:

KOMISARAS SAULIUS : - Neverk, vaikeli, neverk. Nusiramink, nes negalėsi atsakyti į mums labai svarbius klausymus. Rasyt, valdykis. (Jis išsitraukė iš kišenės popierinių nosinaičių pakelį. Vieną nosinaitę iš jo išsitraukė ir nušluostė jai ašaras.) Ša, ša, nurimk.   

Po to visą tą momentą tylėjęs privatus seklys Povilas paklausė:

POVILAS: - Kelintą valandą jūs baigėte skinti vyšnias?

Vis dar verkdama atsakė:

RASA: - Šeštą valandą. 

Seklys Povilas truputį pagalvojęs, įdėmiai pasižvalgęs po Toleikių sodą vėl jos paklausė:

POVILAS: - O po to jūs daugiau nebesimatėte tą vakarą?

Rasa jau nusiraminusi šluostėsi ašaras ta pačia popierine nosinaite kurią jai davė Komisaras Saulius atsakė.

RASA: - Ne.

Kai privatus seklys Povilas baigė klausinėti Rasą. Komisaras Saulius pasakė:

KOMISARAS SAULIUS : - Rasa, tu sužinosi kas atsitiko tavo draugei. Tavo geriausiai draugei. Mums abiems labai sunku tau tai sakyti. Tai išgirdusi tu turi būti labai stipri ir priimti šį baisų  likimo smūgį kaip dar vieną Dievo išbandymą.

Rasa stovėjo kaip negyva, sustingusi. Komisaras Saulius tęsė toliau.

KOMISARAS SAULIUS: - Rasyte, tavo draugės nebėra.

Rasa staiga sušunka:

RASA: - Ką! (Ji virpėjo kaip epušės lapas.)

Ją vėl pradėjo raminti Komisaras Saulius. Privatus seklys Povilas nenutraukdamas Komisaro Sauliaus pasakymo:
     
SAULIUS: - Taigi jūsų draugės Ievos Rapolaitės nebėra. Jos lavoną radome šį rytą prie upės.

Rasa   išbąla, akys išsiplečia. Ji susverdėjo ir apalpo. Tada Komisaras Saulius ir seklys Povilas pasodino ją ant suoliuko. Po kelių sekundžių ji atsigavo, apsidairė ir suvokdama ką jai pasakė. Ji pradėjo labai verkti ir šaukti.

RASA: - Ne! Negali būti! Ji gyva! (Ji pradėjo draskytis ir mušti Komisarui Sauliui į krutinę, ir šaukė: ) Jūs meluojate! Ak, jūs niekšai, melagiai! Jūs meluojate! Melagiai! Ji gyva, gyva! Ji nemirė! Ne, ne, ne!

Iš namo išbėgo Pranas Toleikis ir paklausė:

PRANAS TOLEIKIS: - Kas čia vyksta?

Pranas Toleikis apkabino savo dukrą priglaudė prie savęs ir vėl paklausė:

PRANAS TOLEIKIS: -  Kas atsitiko?  (Jis pasižiūrėjo į pareigūnus ir paklausė:) Kas jūs?

Pareigūnai prisistatė.

KOMISARAS SAULIUS : - Mes iš kriminalinės policijos, ponas Pranai. Juk mane tai pažįsti? (Jis paspaudė Pranui Toleikiui ranką ir pristatė savo kolegą privatų seklį.) O čia mano kolega privatus seklys Povilas Garnys.

Pranas Toleikis pasisveikino su sekliu paspausdamas jam ranką. Ir vėl apkabino dukrą. Tada paklausė glostydamas jos galvą:

PRANAS TOLEIKIS: -  Kas tau ? Dukra? Ko verki? Kas yra?

Rasa apkabino tėvo kaklą  ir verkdama pasakė:

RASA: - Tėveli, ją nužudė! Jos nebėra! Tėveli, tėveli, tėveliuk! Kaip aš dabar gyvensiu!

Pranas Toleikis tik dabar suprato kas atsitiko. Tada jo veidas apsiniaukė ir sujaudintu balsu pasakė:
PRANAS TOLEIKIS: - A tai jūs dėl Pievutės? Vargšė mergaitė.
Kas taip su ja pasielgė yra tikri niekšai. Vargšai senukai Rapolai. Ievutė buvo jų džiaugsmas, senatvės paguoda ir viltis. Tegul būna prakeiktas šis pasaulis, kad miršta tokie jauni žmonės kaip Ievutė nuo kažkokių bedievių rankos.  (Jis nusiveda dukrą namo sakydamas.)  Palikite mano dukrą dabar ramybėje . Ją sukrėtė ši žinia. Jai šokas, nervinis šokas. Jos abi labai draugavo. Labai mylėjo vieną kitą. Jos tiesiog buvo kaip seserys. Jos viena be kitos negalėdavo išbūti nė sekundės. Jos bėgdavo ir bėgdavo viena pas kitą.( Jis atsisveikinimo su pareigūnais paspausdamas jiems rankas sakydamas:) O dabar prašau mums atleisti. Mano dukrai šiuo momentu reikia pabūti vienai. Paverkti, atsigauti po tokio sukrėtimo. Atleiskit, dabar jums geriau išeiti.

Pareigūnai supratingai linktelėjo galvom ir Komisaras Saulius atsisveikindamas pasakė:

SAULIUS: - Mes suprantam jus labai gerai. Mes jau eisime. Viso.

Rasa vis verkė ir verkė. Ją tiesiog tėvas nešte nešė į namus. Seklys Povilas atidžiai žiūrėjo į nueinančiuosius Praną Toleikį ir jo dukrą. Tada atsisuko į Komisarą Saulių ir jo paklausė
POVILAS: - Ar tau, Sauliau, jos reakcija į draugės nužudymą nėra keista?

Komisaras Saulius pakilnojo pečius, papurtė galvą. Jie ėjo per Toleikių sodybos kiemą link vartelių. Patylėjęs seklys Povilas kalbėjo toliau:

POVILAS: - Jos tėvas juk nuo ryto jau žinojo apie Ievutės žūtį? Mokykloje ryte tikriausiai jau visi žinojo? Keista, kad viena Rasa nieko nežinojo. Juk šiandien mokykloje turėjo būti laikomas valstybinis matematikos egzaminas? Per radiją pranešė. Jis gi privalomas, ar ne? Ar aš klystu?(Jis vėl nutilo. Susimąstė. Ir vėl prakalbo atidarydamas vartelius.) Visa ši istorija labai keista. (Jis papurtė galvą ir vėl pasakė.)Čia kažkas nesutampa.

Seklys Povilas uždarė Toleikių kiemo vartus. Tada Komisaras Saulius sustojo, pagalvojo ir pasakė:

KOMISARAS SAULIUS: - Palauk, bet Karolis Rapolas sakė, kad Ieva išlaikė visus egzaminus. O Ieva su Rasa juk klasiokės? Taip.

POVILAS: - Taip. Tada pasakyk man, kelinta šiandien diena?

SAULIUS: - Liepos 12-ta. (Jis klausiamai atsisuko į seklį ir paklausė:) O ką?

Seklys Povilas sustojo, pasikasė paausį, o paskui, kad nusispjaus ir sušuks:

POVILAS: - Po galais, kaip bėga laikas!

Suskamba   mobilusis telefonas.

KOMISARAS SAULIUS: - Taip.

POLICIJOS DISPEČERIS: - Ar čia komisaras Saulius Kubas?

KOMISARAS SAULIUS: - Aš.

POLICIJOS DISPEČERIS: - Komisare, su jumis nori pasikalbėti teismo ekspertė Viktorija Žukaitė.

KOMISARAS SAULIUS: - Gerai mes tuoj pat atvažiuosime.

POLICIJOS DISPEČERIS: - Ji ištyrė Ievos Rapolaitės kūną ir rado kai ką įdomaus šioje žmogžudystės byloje.

KOMISARAS SAULIUS: - Gerai, gerai. Mes toj. Iki.

Komisaras Saulius baigęs pokalbį mobiliuoju telefonu. Spausdamas telefono klavišą pasakė sekliui Povilui:
KOMISARAS SAULIUS: - Mes turime važiuoti pas Viktoriją į morgo laboratoriją. Ji   ištyrė Ievos Rapolaitės kūną ir nori kai ką įdomaus mums pasakyti, kas mums padės greičiau išaiškinti šią bylą.

Seklys Povilas pritariamai linktelėjo Komisarui Sauliui ir pasakė:

POVILAS: - Gerai. Važiuojam.

Pareigūnai paspartino žingsnius link tarnybinio automobilio. Sėdo į jį ir nuvažiavo.

V – veiksmas

  Didelė baltai išdažyta, be langų morgo laboratorija.  Ant morgo stalo guli Ievos Rapolaitės kūnas. Prie jo stovi teismo ekspertė Viktorija Žukaitė, policijos komisaras Saulius Kubas ir privatus seklys Povilas Garnys.

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Na, ką! Pradėsim? (Maudama laboratorines pirštines pasakė ji.) Kaip jūs abu jau žinote, ši mergaitė buvo pasmaugta. Apie 22-trą valandą vakaro vakar vakare. Liepos 11-tą dieną prie upės. Ten ji išgulėjo apie dešimt valandų. Nes rasta ji buvo tik liepos 12-sios rytą .
 
Ekspertė Viktorija ranka rodė pareigūnams į lavono kakle esančias mėlynes sakydama:

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Ją pasmaugęs žmogus buvo vedęs.

Ji norėjo tęsti, bet seklys Povilas ją nutraukė klausdamas:

POVILAS: - Pala, pala. O iš ko tu sprendi, kad jis vedęs?

Jo žvilgsnis buvo nustebęs. Jis įdėmiai pažiūrėjo vėl į lavono kaklą. Komisaras Saulius irgi buvo nustebęs, bet tylėjo. Ekspertė Viktorija nusišypsojo ir tęsė toliau: 

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Jis nešiojo žiedą ant dešinės rankos. 
Dabar jau sukruto ir komisaras Saulius. Jis skėstelėjo rankom numykęs pasakė:

KOMISARAS SAULIUS: - Hm. Tai bet koks žmogus gali nešioti.

Bet ekspertė Viktorija nekreipė į tą jo pastabą jokio dėmesio ir tęsė toliau:

VIKTORIJA: - Visi vestuviniai žiedai yra su išgaubtu paviršiumi. (Ji priėjo prie komisaro Sauliaus. Paėmė jo ranką. Numovė jo vestuvinį žiedą ir su tampono lazdele vedžiodama aplink tą žiedą aiškino toliau:)

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Dėl to su šituo žiedu ką nors stipriai spaudžiant lieka griovelis. Žiūrėkit.

Ji vėl su tampono lazdele rodė lavono kakle esantį griovelį likusi nuo vestuvinio žiedo. Jis buvo toks mažytis, siaurutis vos įžiūrimas. Abu vyrai pasilenkę žiūrėjo, tiesiog prisimerkę, bet vis dėl to pamatė.

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Štai ant mergaitės kaklo dešinėje pusėje yra toks griovelis. Matot, ar ne?

Abu vyrai pritariamai linktelėjo galvom ir atsakė:

ABU VYRAI: - Taip, matom.

Teismo ekspertė Viktorija padėjo tampono lazdele ant laboratorinio staliuko. Pasisuko į pareigūnus ir kalbėjo toliau.

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - To žudiko rankos buvo labai mažos. Logiškai mąstant, tai galėjo būti ir moteris arba vyras, kuris buvo mažo ūgio. Smulkaus  sudėjimo.(Ji nuleido galvą. Patylėjo. Liūdnai atsiduso ir pasakė:) Aš bandžiau paimti pirštų antspaudus nuo jos kaklo.(Ji skėstelėjo rankom ir su apgailestavimu tarė:) Bet, matyt, juos nuplovė vanduo.(Staiga, ji kai ką prisiminė. Palietusi savo smilkinį ranka pasakė:) Aš dar kai ką jums turiu pasakyti. Ieva Rapolaitė laukėsi kūdikio. Ji buvo trečiam neštumo mėnesyje.

Abu pareigūnus taip nustebino ši žinia, kad komisarui Sauliui iš rankų iškrito automobilio rakteliai. Jis klausiamai sušuko:

KOMISARAS SAULIUS: - Ką?

Jis pasilenkė pasiimti nukritusių raktelių. Seklys Povilas pasitrynė panosę. Nusijuokė ir pasakė:

POVILAS: - Na, Vykutę, darosi įdomu.

Teismo ekspertė Viktorija nusilenkė jam ir pasakė:

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Taip, vyručiai, tokios naujienos. (Ji skėstelėjo rankom. Išsikišo rankas kišenes ir kalbėjo toliau:) Jai buvo trečias neštumo mėnuo. Vaisius gimdoje apėjęs krauju.

Seklys Povilas tuo labai susidomėjo. Jis susidomėjusiu žvilgsniu žiūrėjo į ekspertę Viktoriją ir ji tęsė toliau:

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Jai buvo spirta į pilvą penkis kartus.

Ji vėl pasisuko į lavono pusę. Atidengė paklodės kraštą ir rodydama negyvos merginos pilvą pasakė:

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Ant jos pilvo matosi penkios mėlynės. Jos nėra didelės, nes buvo spirta smailiu batu. Tai galėjo būti moteriškos basutės arba vyriški siauri, smailėjančiu galu batai, kaip dabar madoj.

Baigdama ji uždengė lavoną ir įstūmė jį į šaldytuvą. Nusimaudama laboratorines pirštines pasisuko į pareigūnus, šypsodamasi paklausė jų:

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Na, štai vyručiai ir visos naujienos. Ar buvo įdomu?

Komisaras Saulius žaisdamas su automobilio rakteliais pasakė:

KOMISARAS SAULIUS: - Taip, labai įdomu. (Jis pasisuko į seklį ir pasakė:) Jau ir turime nužudymo motyvą.

Seklys Povilas neigiamai papurtė galvą ir pasakė:

POVILAS: - Ne. Mes neturime motyvo. Mes turime tik priežastį dėl ko ją nužudė.

Komisaras Saulius atsisveikindamas su eksperte Viktorija paspaudė jai ranką ir žvaliai pasakė:

KOMISARAS SAULIUS: - Ačiū tau ,Vykute, už labai naudingą informaciją.

Po to pagalvojęs pasakė:

KOMISARAS SAULIUS: - Kada nors pakviesiu pavakarieniauti į kokį puikų restoraną.

Teismo ekspertė Viktorija ironišku, nusivylusiu balsu pasakė jam:

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Tu vis žadi ir žadi, bet niekad nepakvieti. (Po to numojo ranka ir pyktelėjusiu balsu sušuko:) Ai, ai, ajajai! Pažadukas!

Komisaras Saulius švelniai paglostė jos petį ir apgailestaudamas jai pasakė:

KOMISARAS SAULIUS: - Brangute tu mano nepyk. Aš labai užsiėmęs žmogus.  Dirbu ir dirbu. Pati juk matai?
Teismo ekspertė Viktorija paplekšnojo jam per petį ir vėl ironišku balsu jam pasakė:

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Taip, taip. Tu esi tipiškas darbo cholerikas.

Visi juokiasi. Po to teismo ekspertė atsisveikindama su abiem pareigūnais paspaudžia jiems rankas ir sako:

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Na, gerai, vyručiai. Iki pasimatymo.

Abu pareigūnai atsisveikina su ja. Išeina iš teismo ekspertizės pastato. Eidami prie tarnybinio automobilio užsirūko ir pradeda šnekėtis:

KOMISARAS SAULIUS: - Aš parvešiu tave namo. Gerai?

POVILAS: - Gerai.

Jie įsėda į automobilį. Jame pabaigia rūkyti. Tada seklys Povilas paklausė komisaro Sauliaus:

POVILAS: - Ką dabar veiksi?

Komisaras Saulius segdamas automobilio saugos diržus jam atsakė

KOMISARAS SAULIUS: - Nuvažiuosiu dar į nuovadą. (Jo veidas atrodė pavargęs, liūdnas. Patylėjęs kalbėjo toliau:) Parašysiu šiandieninę ataskaitą.(Minutei jo veidas pralinksmėjo sakant šiuos žodžius:) Namuose priimsiu karštą vonią ir eisiu tiesiai į lovą.

Abu vyrai liūdnai nusijuokė. Komisaras Saulius užvedė automobilį, bet seklys Povilas vėl paklausė:

POVILAS: - Kada atvažiuosi manęs pasiimti rytoj? 

Komisaras Saulius susimastė, o po to atsakė:

KOMISARAS SAULIUS: - Ar gerai bus apie šeštą valandą?

Seklys Povilas tik pritariamai linktelėjo galvą, o komisaras Saulius tada paspaudė sankabą ir automobilis nurūko plačiu keliu tik dūmų kamuoliai pakilo. 

VI – veiksmas

Kitą rytą abu pareigūnai susitiko prie Privataus Seklio Povilo Garnio namų. Abu jie susėdo į tarnybinį automobilį ir nuvažiavo plačiu vieškeliu. Važiavo ir kalbėjosi.

Komisaras Saulius vairuodamas, gerai nusiteikęs paklausė seklio:

KOMISARAS SAULIUS: - Na, tai kaip miegojai? Ką? 

Povilas papurtė galvą, numojo ranka ir atsakė:
POVILAS: - Blogai.(Jo veide atsispindėjo bemiegės nakties ženklai.)Visą naktį galvojau apie šią bylą ir nieko gero nesugalvojau. (Taip pasakęs pasisuko į komisarą Saulių, šyptelėjo ir paklausė jo:) O kaip tu miegojai?

Komisaras Saulius nusijuokė ir atsakė jam:

KOMISARAS SAULIUS: - Kaip kūdikėlis. (Jo veidas apniuko, pasidarė rimtas. Jis patylėjo ir vėl paklausė seklio:) Tai kur dabar trauksim?

Seklys Povilas irgi patylėjo. Jis buvo susimąstęs, bet paskui energingai mostelėjo rankas į priekį ir pasakė:

POVILAS: - Važiuojam į miestelio polikliniką pas stomatologą Andrių Šeputį. (Jis pasikasė paausį ir toliau tęsė:)Jis pirmas iš įtariamųjų.

Komisaras Saulius ramiai vairavo toliau ir pritariamai linktelėjo galvą, po to pasakė:

SAULIUS: - Gerai, važiuojam.

                                                              ***

  Didelis moderniai įrengtas stomatologinis kabinetas.  Prie rašomojo stalo sėdi stomatologas Andrius Šeputis ir kažką rašo. Pasigirsta  beldimas į duris.

Stomatologas Andrius pasako:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Prašau.

Atsidaro duris ir įeina abu pareigūnai. Komisaras Saulius ir privatus seklys Povilas sustoja prie durų, po to komisaras pasisveikina ir prisistato:

SAULIUS: - Labas rytas. Mes iš kriminalinės policijos. Aš esu policijos komisaras Saulius Kubas.(Paskui pristatė seklį.) O čia mano kolega privatus seklys Povilas Garnys.

Stomatologas Andrius Šeputis pasisveikino su abiem pareigūnais. Gestu parodė į kėdes ir liepė sėstis. Jie visi atsisėdo. Stomatologas Andrius sukinėjo rankose tušinuką ir klausiamu žvilgsniu žiūrėjo į juos. Komisaras Saulius prakalbo pirmas:

  KOMISARAS SAULIUS -  Taip. Kalba bus sunki. Kalbėsime apie Ievą Rapolailę, kurios jau nebėra tarp mūsų.

Stomatologas Andrius pritariamai linksėdamas galvą tarė:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Taip. Jos jau nebėra. Man labai širdį sopa, kad tokią mielą mergaitę kažkokie niekšai paėmė ir nužudė. Man net šiurpas eina per nugarą. Vargšė mergaitę, kiek ji kankinosi. Ji buvo nuostabus žmogus. Labai graži mergaitė. Jos siela buvo turtinga. Ievutė buvo labai rūpestinga. Ją labai mėgo pacientai. Ji man labai padėdavo darbe.   

Seklys Povilas jo paklausė:

POVILAS: - Ar jus visada taip anksti dirbate?

Stomatologas Andrius jam atsakė paaiškindama:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Aš pradedu darbą aštuntą valandą, bet ateinu anksčiau apsitvarkyti. Išsirašau talonėlius. Išsiimu visus įrankius. Paruošiu  stomatologinę kėdę ir laukiu pacientų.

Seklys Povilas vėl jo paklausė:

POVILAS: - Kelintą valandą jus baigiate dirbti?

Stomatologas Andrius pakėlė pečius ir nuleido iš nuostabos. Jis pyktelėjo ir pašaipiai jam atsakė barbendamas tušinuku į stalą.

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Jūsų klausimai tokie nereikšmingi, banalūs. (Paskui nusiramino, padėjo tušinuką ant stalo ir paklausė.)Jūs  man atleiskit, bet ar jums būtina tai žinoti? (Nuleido galvą ir žiūrėdamas į stalą paklausė:)Ar jie bus reikalingi šiai bylai?

Seklys susižvalgė su komisaru. Po trumpos pauzės komisaras pasakė:

KOMISARAS SAULIUS: - Ponas Šeputi, mus viskas domina kas susiję su šia byla. Visi klausimai. Visi   žmonės, kurie buvo susiję su Ieva Rapolaite. Bendravo su ja.   Mus viskas domina. Supratote?

Seklys Povilas pasikasė paausį, susimąstęs sėdėjo ir tylėjo. Jis nieko neatsakė  į stomatologo pastabą. Jis galvojo apie bylą. Dairėsi aplink kabinėtą. Kabinete tvyrojo sunki atmosfera, nerami tyla, kurią pats stomatologas nutraukė sakydamas:   

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Atleiskit man. Gerai?

Seklys Povilas atsisuko į jį ir pasakė:

POVILAS: - Nieko baisaus. Šis atvejis labai sunkus ir jaudinantis. Mergaitė buvo labai jaunutė. Tikrai jos gaila nepaprastai. Dėl to mes visi labai susijaudinę. Mes turime viską žinoti iki menkiausių smulkmenų, kad galėtume išsiaiškinti kas ją nuskriaudė ir juos nubausti.

Stomatologas Andrius atsilošė kėdėje ir pradėjo aiškinti savo darbo grafiką.

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Oficialiai baigiu darbą antrą valandą.

Po to stomatologas Andrius sunkiai atsiduso ir tarė:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Žinote, aš turiu sergančią diabetu motiną. Vaistai nuo tos ligos yra labai brangūs. Turiu du vaikus, žmoną, kuri dabar laukiasi. Iš vienos algos niekaip neina išlaikyti šeimos, todėl turiu dar dirbti privačiai, nuo trijų iki šešių.  Dedu dantis. Ligoninės valdžia to nežino ir mokesčių inspekcija taip pat, nes neturiu patento dirbti privačiame darbe.

Abu pareigūnai neigiamai papurtė galvas. Seklys Povilas numodamas ranka pasakė:

POVILAS: - Nebijokit. Šitos jūsų paslapties niekas nesužinos nei ligoninės valdžia,  nei mokesčių inspekcija. (Jis nusišypsojo ir atsisuko į komisarą klausdamas jo) Ar ne, Sauliau?

Komisaras Saulius patraukė pečiais ir pridūrė:

KOMISARAS SAULIUS: - Nors tai akivaizdus teisėtvarkos įstatymo pažeidimas, bet tegu lieka viskas taip kaip yra. Mes visi esame žmonės ir turime sergančius tėvus ir mažus vaikus. Šįkart teisėtvarka bus akla ir kurčia. (Jis vėl patraukė pečiais ir nusivalė, popierine nosinaite, išprakaitavusią kaktą.) 

Stomatologas Andrius apsidžiaugdamas net pašoko kėdėje. Suplojo rankom ir su jaudintu balsu tarė:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Oi, ačiū jums. Dieve, ačiū labai.

Po to seklys Povilas paklausė jo trindamas smiliumi smilkinį:

POVILAS: - Ar dažnai ateidavo Ieva pas jus?

Stomatologas Andrius jam atsakė pritariamai linktelėdamas galvą:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Taip. Beveik kiekvieną dieną. Jau bus visi metai kai ji ateidavo padėti man. Vaikai ją dievino. Su jos pagalba jie noriai sėsdavo į stomatologinę kėdę. Man  su vaikais nebūdavo jokio vargo kai ji būdavo šalia.

Seklys pasirėmęs ranka smakrą vėl jo paklausė:

POVILAS: - Jus buvote geri draugai?

Stomatologo Andriaus veidas apsiniaukė. Patylėjo, po to atsakė:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Taip, labai geri.

Seklys Povilas neramiai sukrutėjo. Pasikasė paausį tardamas:

POVILAS: - Nežinau kaip užduoti šį klausymą, bet norėčiau sužinoti ir tai. Tai labai svarbu šiam tyrimui ištirti. Bijau, kad nesupyktumėte ant manęs?

Komisaras Saulius smalsiai pasižiūrėjo į seklį. Stomatologas Andrius kilstelėjo pečius, skėstelėjo rankom, linktelėdamas galvą liepė klausti:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Klauskit, klauskit. Nebijokit. Jei tik jums padės ištirti šį nusikaltimą.

Seklys Povilas tylėjo, galvodamas kuo geriau suformuluoti klausymą. Po to pasitrynė nosies galiuką ir lėtai tardamas žodžius paklausė:

POVILAS - Ar jūsų santykiai buvo intymus? Ar tik draugiški?

Šis klausimas labai suglumino stomatologą Andrių. Iš pradžių jis išpūtė akis, po to paraudo, išprakaitavo. Jo kakta buvo aprasojusi stambiais prakaito lašais. Po pauzės jis suglumusiu balsu nusijuokė ir atsakė:   

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Baikit. Ką  jus? Juk ji dar buvo vaikas. Tiesiog,  aš jai buvau kaip vyresnysis brolis. Mes vienas kitą guosdavome. Patardavome vienas kitam. Pagaliau pasišnekėdavome iš širdies apie viską. Kas bloga, kas gera. Kaip jau sakiau, ji norėjo būti stomatologe. Tai aš jai aiškindavau apie stomatologiją. Rodydavau, mokindavau jai kaip reikia dirbti. Mums būdavo gera kartu. (Jo veidas pasidarė liūdnas, o akyse pasirodė ašaros. Jis nuoširdžių ir sujaudintu balsu dar pridūrė:)Man tikrai labai jos trūksta. Labai.

Kabinete visi tylėjo. Ta tyla buvo slegianti, nejauki, bet staiga stomatologas Andrius suplojo delnais ir sušuko: 

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Palaukit! Jūs sužinojote apie jos neštumą!(Jis vėl nutilo, po to sujaudintu balsu pasakė:) Ir pagalvojote jog tai aš.(Užsidengė veidą rankom. Jis buvo labai susijaudinęs ir vis kartojo:) O Dieve, mano. Dieve.(Jis užsidengiąs veidą atsistojo, atsirėmė rankom stalo, suvaldęs susijaudinimą ramesniu balsu pasakė: ) Aš myliu savo žmoną, netgi labai.(Jis vėl nutilo. Atsitiesė nuo stalo. Jo veidas tapo ramus, bet vis dar buvo liūdnas. Jis susidėjo rankas už nugaros, nuleido galvą ir ramiu, bet nuliūdusiu balsu pasakė:)Kai namuose yra tiek daug rūpesčių ir nelaimių, tai net nepažvelgi, net mintyse nepasvajoji apie kitas moteris.

Vėl stojo nejauki tyla kabinete, bet seklys Povilas ją nutraukė vėl užklausdamas stomatologo:

POVILAS: - Kada Ieva jums pasakė, kad yra nėščia?

Stomatologas Andrius jam atsakė:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Kai tik sužinojo.(Jis priėjo prie kabineto lango ir atsisukdamas į pareigūnus pasakė:) Ieva ir Edgaras Radavičius labai mylėjo vienas kitą ir truputį paskubėjo kaip ir visi jauni žmonės visada kažkur labai skuba.(Jis susikišo rankas į kišenes ir sarkastišku, piktoku balsu pasakė:) Aš tikrai neprievartauju jaunų mergaičių. 

Po to jis nusisuko vėl į langą. Komisaras Saulius vėl nusišluostė suprakaitavusią kaktą. Seklys Povilas kaip visada buvo ramus ir vėl uždavė eilinį klausimą:
   
POVILAS: - Ar ji pasakė Edgarui, kad yra nėščia?

Stomatologas Andrius žiūrėdamas pro langą jam atsakė:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Taip. Iš karto. Aš iš savo buto leidau jai paskambinti į Kanadą. Tiksliau į Torontą, nes Edgaras Radavičius yra pas savo tėvą Vytautą Radavičių, kuris gyvena Toronte. Jis nuvyko ten studijuoti chirurgijos Toronto Universitete. Edgaras įstojo į medicinos fakultetą. Ten jo tėvas  dėsto chirurgiją. Kai Ieva paskambino Edgarui ir pasakė, kad laukiasi vaikelio,  jis labai apsidžiaugė. Jis pasakė jai, kad parvyks į namus liepos 5-tą dieną, ir kad viską sutvarkys dėl vestuvių. Tą dieną Ieva buvo labai laiminga.

Seklys Povilas atsistojo, pasitaisė marškinėlius, po to kėdę. Priėjo prie stomatologo Andriaus, padavė atsisveikinant ranką jam. Spausdamas stomatologo Andriaus ranką jis padėkojo jam ir pasakė: 

POVILAS: - Atleiskit, man už nekuklius klausimus, bet jau toks mano darbas. Aš turėjau išklausinėti, viską sužinoti. Tie faktai padės išaiškinti šį baisų nusikaltimą. Nepykit, jei įskaudinau.

Stomatologas Andrius spausdamas taip pat sekliui liūnu balsu pasakė:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Aš viską suprantu. Jus geras specialistas ir turite viską žinoti. Manau, kad jūs greitai pagausit tą baisų žudiką.

Seklys Povilas pritariamai linktelėjo galvą. Komisaras Saulius priėjo atsisveikinti taip pat. Spausdamas stomatologui Andriui ranką liūdnai šypsodamas pasakė: 

KOMISARAS SAULIUS: - Labai jums ačiū už tokią išsamią informaciją. Ir atleiskit už tai kas buvo ne taip.

Spausdamas stomatologas Andrius komisarui ranką paplekšnojo jam per petį ir jau linksmesniu balsu pasakė:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Tai jūs man atleiskit kas buvo ne taip. Ir ačiū jums abiem už didelę paslaugą mano šeimai.

Eidamas link kabineto durų  seklys Povilas uždavė dar vieną klausimą stomatologui:

POVILAS - Kur gyvena Edgaro motina?

Stomatologas Andrius, išlydėdamas pareigūnus pro duris, sekliui atsakė:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Elena Radavičienė gyvena truputį toliau nuo miestelio. Jos namas yra ant miestelio kalno. Sodyba labai graži dar kitaip vadinama “SENASIS RADAVIČIŲ DVARELIS”. Tai sodybai jau daugiau kaip du šimtai metų.

Seklys Povilas dar kartą, tarpduryje, paspaudė ranką stomatologui Andriui ir palinkėjo jam:

POVILAS: -Sėkmės ir laimės jums linkiu iš visos širdies.

Stomatologas Andrius jam padėkojo ir tuo pačiu irgi palinkėjo:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Ačiū. Ir jums linkiu to paties iš visos širdies.

Komisaras Saulius dar kartą padavė ranką stomatologui taip pat ir atsisveikino:

SAULIUS: - Iki malonaus pasimatymo.

Stomatologas Andrius ir komisarui nuoširdžiai paspaudė ranką ir pasakė:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Iki!

Po kelių minučių į jo kabinetą įėjo jo žmona Virginija Šeputienė. Priėjo prie vyro. Pabučiavo švelniai. Andrius Šeputis švelniai paglostė žmonos pilvą. Virginija nusišypsojo vyrui ir paklausė jo:

VIRGINJA ŠEPUTIENĖ – Kas buvo atėję? Pacientai? Laura sakė, kad esi užsiėmęs.

Andrius Šeputis apkabino žmoną per liemenį ir liūdnu balsu pasakė:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Taip, buvau užsiėmęs. Buvo iš policijos. Du detektyvai, dėl Ievutės. Jie dabar viską aiškinasi. Visus tikrina.

Virginija Šeputienė iš nuostabos sustingo, jos veidas išbalo, akis išsiplėtė. Po to nevalingai sušuko:

VIRGINJA ŠEPUTIENĖ – Ką?!(Ji turėjo atsisėsti.)

Andrius Šeputis labai nustebo dėl tokios žmonos reakcijos. Jis greitai padavė jai kėdę ir padėjo atsisėsti, po to paėmė jos ranką, pabučiavo, paglostė jos pilvą ir raminančiu balsu tarė:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Brangioji, tu likai labai jautri šį mėnesį.(Taip sakydamas, jis palietė žmonos smakrą. Žvelgdamas meiliai jai į akis, kalbėjo toliau:) Tau dabar taip jautriai jaudintis negalima. Dėl mažylio. Supratai?

Stomatologas Andrius papurtė žmonos smakrą ir nusijuokęs vėl pabučiavo jos ranką. Jis paglostė jai galvą, bet Virginija Šeputienė viso to net nejuto. Ji sėdėjo kaip negyva, paskendusi savo mintyse.

   
                                        ***

Eidami poliklinikos koridoriumi sekliai išbraukė iš įtariamųjų sąrašo Andriaus Šepučio pavardę.

KOMISARAS SAULIUS: - Liko tik viena pavardė, ar ne?

POVILAS: - Taip. Važiuojam pas ponią Eleną Radavičienę?

KOMISARAS SAULIUS: - Gerai. Tave nuvešiu.

Seklys klausiamai pažiūrėjo į komisarą, o tas jam atsakė:

KOMISARAS SAULIUS: - O aš turiu truputį reikalų nuovadoje. Parašyti ataskaitas. (Po to šūktelėjo piktesniu tonu:)Tas popierizmas vėžį varo!

Seklys tik šyptelėjo, numojo ranka ir pasakė:

POVILAS: - Ai, nieko baisaus. Pasikalbėsiu su ja ir vienas. Važiuojam.

Komisaras paspaudė greičio pedalą ir nurūko keliu.
:shine:

4

VIII – veiksmas

   Palei upės pakrantę lėtai vaikščioja privatus seklys Povilas Garnys ir žiūrėjo į smėlį. Po kiekvieno žingsnio stoviniavo ir ranka perbraukdavo per jį. Prie tos vietos kur, gulėjo merginos lavonas, jis sustojo ir atsitūpęs pakėlė nuo smėlio mažą, blizgantį daikčiuką. Pasižiūrėjęs į jį, jis išsitraukė iš kišenės nosinę. Tą daikčiuką jis susivyniojo ir įsidėjo į kišenę. Tuo metu privažiavo su dviračiu laiškanešė Adelė Gedminienė.

Laiškanešė pasisveikino su sekliu:

LAIŠKANEŠĖ: - Labas vakaras, pone detektyve.(Priėjusi arčiau prie seklio ji smalsiai paklausė:) Tai vis dirbate?

Seklys pasisveikino taip pat sakydamas:

POVILAS: - Labas vakaras, ponia. Ar  panelė?(Jis pasižiūrėjo į laiškanešę, nusišypsojo, gūžtelėjo pečiais ir pasakė:)  Nežinau kaip į tamsta kreiptis.

Laiškanešė garsiai, bet nuoširdžiai nusijuokė ir prisistatė sakydama:

LAIŠKANEŠĖ: - Kur čia bebūsi  panelė tokiuose metuose! Aš jau keturiasdešimt metų kaip ponia.(Ji prisistatydama padavė sekliui ranką ir pasakė:) Aš esu ponia Adelė Gedminienė.

Seklys pasisveikindamas taip pat padavė jai ranką ir prisistatė:

POVILAS: - Malonu susipažinti. Aš esu privatus seklys Povilas Garnys.

Laiškanešė smalsiai pakreipusi galvą seklį kalbino ir klausinėjo:

LAIŠKANEŠĖ: - Ir man malonu su jumis susipažinti. Tai vis aiškinatės? Tiriate?

Seklys pasikasęs paausį gudriai nusišypsojo ir atsakė jai atsakymu į klausymą:

POVILAS: - Kai pradedi darbą tai turiu jį ir pabaigti, ar ne?

Laiškanešė nuleidusi galvą kažką mąstė. Jos veidas buvo susirūpinęs, tiesiog jo kiekviena raukšlelė rėkte rėkė lyg norėdamos kai ką pasakyti, bet laiškanešė patylėjusi atsakė:

LAIŠKANEŠĖ: - Taip.

Ir vėl nutilo. Patylėjusi vėl seklio paklausė:

LAIŠKANEŠĖ: - Ar jau kai ką išsiaiškinote? 

Jos žvilgsnis buvo labai susirūpinęs, bet smalsus. Seklys nuleidęs galvą vis dar tyrinėjo pakrantės smėlį, bet pakėlęs galvą įdėmiai pasižiūrėjo į laiškanešę, susidėjo rankas už nugaros jai atsakė:

POVILAS: - Kai ką.

Laiškanešė šyptelėjo ir pasakė:

LAIŠKANEŠĖ: - Hm, suprantu. Kaip žmonės sako, ne senų bobų reikalas, ar ne?

Laiškanešė vėl nutilo, tylėjo ir seklys. Jis žvalgėsi aplink pakrantės karklus, tyrinėjo juos. Staiga laiškanešė pasitrynusi kaktą susirūpinusiu balsu tarė:   

LAIŠKANEŠĖ -   Aš seniai norėjau jums pasakyti vieną dalyką, bet vis galvojau ar verta sakyti, ar ne?

Seklys greit atsisuko į ją. Jis greitu žingsniu priėjo prie jos. Jos pasakyti žodžiai labai sudomino seklį ir jis liepiamu tonu jai pasakė klausdamas:

POVILAS: - Sakykit, kokį dalyką? Aš klausau.

Laiškanešė pradėjo kalbą trūkinėjančiu balsu, nes ji labai jaudinosi:

LAIŠKANEŠĖ: - Gal tai bus jums naudinga, o gal visai ne. Tiesiog nežinau sakyti ar nesakyti? Nežinau ką dabar daryti sakyti ar ne? (Ji klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į seklį, jis pritariamai linktelėjo galvą, kad ji tęstu toliau, tada ji pradėjo pasakoti ramesniu balsu:) Prieš kokį mėnesį pas mus į paštą atėjo tokia girtuoklė Tamara Čiutko. Ji yra ukrainietė. Ji atvažiavo paskui savo vyrą Antaną Stirną Jis buvo lietuvis.(Kai ji pasakė Antano Stirnos pavardę, ji džiugiai paklausė seklio: ) Graži pavardė, ar ne?(Seklys vėl linktelėjo galvą, bet rankos gestu liepė jai tęsti. Ji pirštų galais nusišluostė lūpų kampučius ir tęsė pasakojimą toliau:) Po vestuvių Tamara  pasiliko savo mergautinę pavardę. Jos vyras, Antanas Stirna, buvo jūrininkas. Prieš penkis metus jis žuvo jūroje. Jo laivas užsidegė ir jis jame sudegė taip pat. Iš sielvarto Tamara pradėjo labai gerti ir nusigėrė. Ji nusirito iki pat dugno. Tamara nuo to gėrimo prarado darbą. Vėliau pardavė savo gerą mašiną, keturių kambarių butą. Dabar ji su trim savo vaikais gyvena  purvinoje, sulūžusioje trobelėje.(Taip pasakiusi ji nustebusiam sekliui patvirtino savo žodžius:) Taip, ji turi tris vaikus. Vyriausiajai dukrai yra vienuolika metų, viduriniajam sūnui devyneri, o jauniausiajam sūnui tik šešeri metukai. Kol jų tėvas buvo gyvas jie būdavo prižiūrėti, aprengti švariais rūbeliais. O dabar jie laksto purvini, alkani, prašantys išmaldos po visus kiemus. Tą  išmaldą  vaikai atiduodavo motinai. O ji pragerdavo per valandą tuos varganus, surinktus per vargą vaikų pinigėlius. Po to vėl liepdavo jiems eiti elgetauti po visus kiemus. Kartais  jie  nenorėdavo eiti, tada ji juos mušdavo tol kol jie sutikdavo eiti vėl elgetauti. Vėliau Tamaros vyro sesuo sutvarkė dokumentus pašalpoms gauti už vaikus, tai dabar iš tų pašalpos pinigų ji ir gyvena, ir geria. Kai vyras buvo gyvas, ji tokia nebuvo. Jų šeima buvo labai graži. Tamara su savo vyru labai mylėjo vienas kitą. Labai mylėjo savo vaikus, o dabar….(Ji liūdnai atsiduso ir pasakė:) Ji parduotų juos už butelį samanės.(Pagaliau ji susivokė, kad ne tą kalba ką reikia ir sušuko pliaukštelėjusi sau per kaktą:)  Oi, atleiskit! Aš nukrypau nuo temos! Tai va, atėjo ta Tamara  ir padavė man rausvą voką ant kurio nebuvo nieko parašyta. Jokios pavardės,  jokio adreso. Tiesiog nieko. Bet jame  buvo laiškas.  Ji paprašė manęs, kad tą voką su tuo laišku aš nuneščiau mūsų poliklinikos stomatologo žmonai, Virginijai Šeputienei. Ji manęs labai prašė ir aš sutikau.(Ji kilstelėjo pečiais, norėdama pasakyti, kad nežino kodėl sutiko nunešti tą laišką, bet tęsė toliau:) Aš nunešiau tą voką poniai Virginijai.  Tokius vokus su laiškais Tamara man atnešdavo kas trečią dieną ir prašydavo, kad nuneščiau juos  poniai Virginijai. Na, aš juos nešdavau. Pagaliau tai mano pareiga pristatinėti žmonėms laiškus.(Ji vėl pirštų galiukais nusišluostė lūpų kampučius. Giliai atsiduso, matėsi, kad ji vėl susijaudino, nes jos veidas paraudo, bet ji kalbėjo toliau: ) Bet vieną kartą aš nunešiau Pranui Toleikiui į namus registruotą laišką. O jis buvo savo kabinete. Aš įėjau į tą kabinetą, nes man reikėjo pono Prano parašo, kad gavo registruotą laišką. Ir aš netyčia žvilgtelėjau į jo rašomąjį stalą, ant jo buvo padėti tie patys  rausvi vokai. (Ji nulenkė galvą prie krūtinės ir dar pridėjo delną prie jos. po to pakėlė akis žiūrėdama į seklį sujaudintu balsu pasakė:) Man net kvapą užgniaužė iš   nustebimo. Aš ponui Pranui ir pasakiau, “ Kokie gražūs vokai. Dar tokių nemačiau.”, tada jis man pasakė, kad šitie vokai  yra jo dukters Rasos.(Ji pakėlė galvą nuo krūtinės, pliaukštelėjo sau per šoną ir vėl labai susijaudino, jos nerimaujantis, bet energingas balsas veržte veržėsi kalbant. Ji tarsi klausė pati savęs:)Gal aš ir apsirinku? Gal daug jaunų mergaičių, kaip Rasa, turi tokius vokus. Bet man vis tiek buvo labai keista, kad tie vokai tokie pat kaip ir tie, kur nešdavau poniai Virginijai Šeputienei. Atitiko viskas, spalva, ilgis, plotis ir netgi voko uždarymo snapelis. Na, tiesiog viskas. Gal tai tik sutapimas? Aš nežinau.(Ji kumščiu trankė sau krūtinę. Po to ji susigraudino ir valydama skarelės kampu graudžiu balsu pasakė: ) Labai bijau dar vienos nelaimės. Po Ievutės nužudymo aš bijau, bet nežinau ko. Man visas šitas reikalas su tais vokais ir su ta girtuokle labai nepatinka.(Taip pasakiusi, ji pakėlė galvą, įdėmiai žiūrėdama į seklį, abejodama uždavinėjo klausymus lyg sekliui, lyg sau pačiai:)Gal ir be reikalo papasakojau jums apie tai? Gal tai jums nieko nereiškia? Nieko nesako? Mano širdis taip daužos, lyg nujaustų kokią nelaimę.(Ji vėl nuleido galvą ant krūtinės, sukūkčiojusi ji graudžiu balsu tarė:)Aš labai atsiprašau, jeigu jus sutrukdžiau bereikalingomis šnekomis.

Seklys uždėjo ranką laiškanešei ant peties ir sušuko:

POVILAS: - Na, ką jūs, ponia Adele! Labai gerai padarėte, kad papasakojote man visą šitą reikalą! Apie tuos vokus ir apie tą Tamarą Čiuško!(Jis greitai iš kelnių kišenės išsitraukė popierinių nosinaičių pakelį. Vieną nosinaitę ištraukė iš jo ir padavė laiškanešei. Jis glostė jos petį ir ramiai tarė:) Ponia Adele,  reikėjo viską iš karto papasakoti. Reikėjo.

Laiškanešė šyptelėjo:

LAIŠKANEŠĖ: - Hm.

Ji šluostėsi sudrėkusias akis ir liūdnu balsu tarė:

LAIŠKANEŠĖ: - Reikėjo.(Ji nutilo, patylėjusi pasakė:)Aš maniau, kad čia visai nereikšmingas dalykas, kol nepamačiau negyvos Ievutės. Tada pradėjau galvoti, kad reikia jums pasakyti apie tuos vokus ir apie tą Tamarą.(Ji dėdama į striukės kišenę popierinę nosinaitę sutrikusiu balsu pasakė:) Matot, aš  labai nenorėjau kištis ne į savo reikalus. Aš bijojau, kad jūs nepasakytumėte, “Ko ta sena boba kiša savo nosį kur nereikia. ” Bijojau jus sutrukdyti.

Seklys vėl uždėjo ranką laiškanešei ant peties, švelniai paplekšnojo ir ryžtingu balsu pasakė:

POVILAS: - Ponia Adele, kiekviena informacija, smulkmena ir kokia nors užuomina kiekvienai bylai yra reikalinga ir naudinga. Jos daug ką paaiškina ir viską sustato į savo vietas.(Jis susidėjęs rankas užnugaris jos paklausė:) Kada poniai Virginijai Šeputienei paskutinį kartą nunešėte tą voką su laišku?

Laiškanešė jam atsakė:

LAIŠKANEŠĖ: - Prieš tris dienas.

Seklys garsiai mąstydamas pasakė:

POVILAS: - Tai buvo  trečiadienis. Birželio 27-ta diena. O Ievutę nužudė tos dienos vakarą. Taip, gerai.(Jis vėl paklausė laiškanešės:) Kada jus nunešėte tą paskutinį laišką?  Ar ryte, ar vakare?

Laiškanešė vėl negalvodama jam atsakė greitai:

LAIKANEŠĖ: - Nunešiau ryte.

Seklys jos vėl paklausė:

POVILAS: - Prieš pat Ievutės mirtį. Gerai, o.

Staiga laiškanešė pliaukštelėjo sau per kaktą ir sušuko:

LAIŠKANEŠĖ: - Oi palaukit, aš kai ką užmiršau jums pasakyti! Prie to paskutinio laiško, kurį nunešiau prieš tris dienas dar buvo ir siuntinukas!(Ji rankomis parodė siuntinuko dydį:) Voko didumo siuntinukas!

Seklys linktelėjo pritariamai galvą ir dar kartą paklausė:

POVILAS: - Aišku, supratau.  Ar daugiau nieko nepamiršote man pasakyti?(Jis į laiškanešę įdėmiai pažiūrėjęs jos vėl užtikrintu balsu paklausė:) Nieko, nieko?

Laiškanešė neigiamai papurtė galvą, tada seklys vėl jos paklausė:

POVILAS: - Tada gerai. Ar toli nuo šitos vietos gyvena Tamara Čiutko?

Laiškanešė vėl neigiamai papurtė galvą ir atsakė jam:

LAIŠKANEŠĖ: - Ne, nelabai.(Ji pasisiūlė seklį palydėti iki Tamaros Čiuško lūšnelės sakydama:) Aš jus palydėsiu.

Seklys pasižiūrėjęs į savo rankinį laikrodį, dėkodamas jai pasakė:

POVILAS: - Labai ačiū, ponia Adele, bet jau vėlu. Devynios valandos vakaro. (Jis vėl įdėmiai pasižiūrėjo į laiškanešę ir paklausė:)Ar jus nepavargusi? Gal geriau eikite namo?

Laiškanešė nuoširdžiai nusijuokė ir sušuko:

LAIŠKANEŠĖ: - Nieko baisaus! Su manimi jus greičiau surasit tą vietą kur ji gyvena, nes aš jai nešu kiekvieną mėnesį pašalpos pinigus už vaikus!

Seklys pritariamai linktelėjo galvą ir tarė:

POVILAS: - Tada gerai. Eime kartu.

IX – veiksmas.

  Purvinas kiemas. Visur primėtyta visokių purvinų, taukuotų popiergalių, žuvies galvų, kaulų. Visur mėtosi tuščios konservų dėžutės, sudaužyti indai ir butelių šukės. Kiemo viduryje stovi sena, purvina troba su kreivais, sulūžusiais langų rėmais. Prie  pat tos trobos durų buvo didelė, bjauri, smirdanti bala. Ant sulūžusios tvoros buvo   prikarstyta neaiškios kilmės purvinų, bjaurių skudurų. Link tos trobos  eina laiškanešė su privačiu sekliu Povilu Garniu.     

Laiškanešė sustoja prie sulūžusių vartelių ir parodo sekliui Tamaros Čiuško kiemą sakydama:

LAIŠKANEŠĖ: - Štai čia ir gyvena Tamara Čiutko.(Ji pradaro sulūžusius vartelius ir įleisdama seklį į Tamaros Čiuško kiemą rodydama ir sakydama: )  Štai pasižiūrėkit.

Seklys darėsi po tą siaubingą kiemą su pasišlykštėjimu ir siaubu akyse. Po to tarė:

POVILAS: - Nieko sau gyvena. Siaubas.

Laiškanešė eidama su sekliu prie lūšnos durų sakydama:

LAIŠKANEŠĖ: - Štai, kokiomis sąlygomis dabar gyvena jos trys vaikeliai. Matot?

Seklys eidamas susimąstęs tarė:

POVILAS: - Nepasakysi, kad čia gyvena žmonės. Net šiurpas krato. Dieve, dieve.

Laiškanešė rodydama sekliui smirdančią balą prie durų vėl tarė:

LAIŠKANEŠĖ: - Matot, iki ko ji nusirito per tą prakeiktą gėrimą?

Seklys su laiškaneše perlipo per tą balą. Pasibeldė į lūšnos duris. Už  durų buvo tylu, bet kai dar sykį laiškanešė pabeldė į jas, už jų pasigirdo tylus netvirtų kojų šlepsėjimas, o po to pasigirdo girtos Tamaros Čiuško balsas. Ji pyktai ir garsiai suriko:

TAMARA ČIUTKO: - Kas čia?! Ko reikia?!

Laiškanešė jai atsakė:

LAIŠKANEŠĖ: - Tamara, čia aš , Adelė. Laiškanešė. Aš atnešiau tau pinigų.

Už lūšnos durų pasigirdo bruzdesys. Tamara Čiuško ieškodama durų kablio jai šaukė:

TAMARA ČIUTKO: - Tuoj, palauk!

Laiškanešė šnabždėdama sekliui pasakė:

LAIŠKANEŠĖ: - Jei nebūčiau pasakiusi, kad atnešiau pinigus tai ji mane būtų pasiuntusi į visas keturias puses.

Duris subraška ir atsiveria, o pro jas  išlenda susivėlusi, purviną, rudą Tamaros Čiutko galva, ir kad suriks girtu balsu:

T. ČIUTKO: - Sveika gyva, širdele! Aš tuoj tau pasirašysiu, o tu pamažu suskaičiuok mano algą, širdele! (Taip pasakiusi ji pasižiūri į laiškaneše ir seklį. Po to kreivai, girta šypsena, nusišypsojo ir paklausė abiejų: )Gal norit išgerti, ką? ( Tada ji grubiai nusijuokė).

Laiškanešė ranka numojusi į jos pasiūlymą išgerti, pyktelėjusi tarė:

LAIŠKANEŠĖ: - Palauk truputi ir baik kvailiojus!(Taip pasakiusi ji pažiūrėjo į Tamarą Čiutko įdėmiai ir ramiu balsu pasakė:) Pas tave atėjo žmogus iš policijos. Jis nori kai ką išsiaiškinti.

Tamara Čiuško nuleidusi rankas laisvai į šonus, sutabalavo jomis.  Jos akys išvirto ant kaktos ir suriko girtu balsu taip, kad būtų galėjusi ir numirėlį prikelti:

TAMARA ČIUTKO: -  Ką, iš kur?! Iš policijos?!(Ji piktai pažiūrėjo į laiškanešę ir užrėkė ant jos:)Kodėl tu jį čia atvedei?! Kodėl?! Ak tu sena karve ! Kekše!(Po to visu kūnu atsirėmė į duris ir pravirko didelėm, girtom ašarom. Jos tekėjo upeliais per jos murzinus skruostus ir skeryčiodamasi rankom verkdama rėkė toliau:)Aš niekam niekada neatiduosiu savo vaikų!(Ji pyktai atsisuko į seklį ir taip pat užrėkė ant jo:) Ar supratot, ar ne?!(Ji sugriebė seklio lietpalčio atlapus ir vėl užrėkė ant jo:)Aš neatiduosiu jų į jokius vaikų namus!(Ji paleido atlapus ir mosikuodama pirštu prie seklio nosies vėl suriko:) Jokiai bevaikei šeimai!(Ji treptelėjo basa, purvais apžėlusią koją grubiai pastūmė seklį ir toliau rėkė, draskydamasi:) Ar supratot mane, ar ne?!

Seklys susverdėjo ir vos neatsirėmė su koją į tą smirdančią balą kur buvo prie durų, bet susilaikė įsikibdamas į durų staktą. Jis kol kas tylėjo, o laiškanešė, palingavusi galvą, ironiškai Tamarai Čiuško pasakė: 

LAIŠKANEŠĖ: - Kur tu  atiduosi, jeigu atiduosi  nebegausi pinigų ir nebegalėsi gerti.

Tamara Čiuško, kad vėl suriks nesavu balsu ant laiškanešės:

TAMARA ČIUTKO: - Tylėk, tu,  rupūže! Šiukšle, tu!

Netekusi kantrybės laiškanešė užpykusi ant Tamaros Čiuško irgi suriko

LAIŠKANEŠĖ: -  Ko  tu čia dabar keikiesi visaip?!

Tamara Čiuško, užsidengusi veidą rankom, kūkčiodama prakalbo jau ramesniu balsu:

TAMARA ČIUTKO: - Aš labai myliu savo vaikus. Aš jų nebemušu.(Ji šluostėsi ašaras, bet vis dar verkdama kalbėjo toliau:) Prižadu nebegerti nė lašo!(Staiga ji atsisukdama į seklį trankydama sau į krūtinę kumščiu prisiekinėjo:)Tikrai. Aš ir namą paremontuosiu, ir aplinka sutvarkysiu.(Ji vėl pravirko, susidėjusi rankas kaip maldai, maldaudama žiūrėjo į seklį ir maldavo prašydama:) Tik neatimkit iš manęs vaikų. Prašau. Jie liko man vieninteliai šiam pasaulyje. Aš nieko daugiau neturiu. Prašau, neatimkit. Prašau.
Po to seklys Tamarai Čiuško pasiūlė:

POVILAS: - Gerai. Aš neatimsiu iš jūsų vaikų, jei pasakysite man kas jums duodavo nunešti rausvus vokus į paštą poniai Adelei ir kodėl jūs prašydavote jos nunešti juos poniai Virginijai Šeputienei?

Tamara Čiuško, apsimetė nustebusi ir sudavusi rankom sau per šonus, pradėjo blaškytis ir uždavinėti klausymus:

TAMARA ČIUTKO: - Ką? Kokius vokus?(Ji vėl sudavė rankom sau per šonus ir nustebusiu balsu pasakė:) Aš nieko nežinau apie jokius vokus.

Laiškanešė grūmodama pirštu Tamarai Čiuško sušuko:

LAIŠKANEŠĖ: - Tamara, nemeluok! Kvaile, tu!(Po to ji paklausė jos griežtu balsu:) Nori prisišaukti bėdą? Ar nori, ką?

Seklys išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną ir griežtai Tamarai Čiuško pasakė:

POVILAS: - Jei jūs man nepasakysite aš tuoj pat skambinu į “Vaikų Apsaugos Departamentą”. Jie tuoj pat atvažiuos, ir paims iš jūsų vaikus. O jei man viską pasakysite aš neskambinsiu, o dar duosiu jums pinigų.(Jis išsitraukė iš kelnių kišenės piniginę, atsidarė ją ir išėmė šimto litų bloknotą, ir rodydamas jį Tamarai Čiuško pasakė:) Va, duosiu šimtą litų. Norit, ar ne? 

Tamaros Čiuško akys suspindo pamačius pinigus, bet ji dar tylėjo. Nieko sekliui nesakė, bet kai jis norėjo jau rinkti vaikų apsaugos departamento numerį, ji sulaikė  jo ranką sakydama:

TAMARA ČIUTKO: - Palaukit, neskambinkite, nereikia. Gerai, aš jums viską pasakysiu, papasakosiu.  (Mintyse ji pagalvojusi, „Sudie mano lengvieji pinigėliai“, pradėjo pasakoti:) Prieš kokio pusantro mėnesio, o gal ir mažiau.  Ankstų rytą pas mane atėjo  mūsų buvusio kolūkio pirmininko Prano Toleikio  duktė Rasa.  Jus tikriausiai ją jau matėte? Ji gana graži mergaitė; ilgais, juodais truputį banguojančiais plaukais. Rasa paklausė manęs ar aš nenorėčiau lengvai užsidirbti keletą litų? Aš pasakiau, kad  norėčiau.(Ji pažiūrėjo į seklį įdėmiai ir paklausė:) O kas nenorėtų lengvai užsidirbti pinigų?(Pati ir atsakė į tą klausymą:) Tas būtų visai kvailas. Kai taip jai pasakiau ji nusijuokė ir parodė man tą rausvą voką. Rasa pasakė, kad pas mane ji ateis kas trečią dieną su šitais vokais. O aš turėsiu juos nunešti į paštą ir paduoti laiškanešei Adelei, kad ji nuneštų juos mūsų miestelio dantisto žmonai. Po to ji pasakė, kad ji sumokės man už kiekvieną voko nunešimą po penkis litus. Žinoma, aš sutikau, kas nenorėtų taip lengvai užsidirbti truputėlį atliekamų pinigų?(Ji pagavo klausiamąjį seklio žvilgsnį ir supratusi ko jis nori paklausi, ji pasakė:) Aš paklausiau jos, kam viso šito jai reikia? Kodėl ji pati negali nunešti tų vokų į paštą? Kodėl ji pati paprasčiausiai nenuneša ir nepaduoda tų vokų tiesiai į rankas  poniai Virginijai Šeputienei? Tai ji man paaiškino, kad žaidžia “TARPTAUTINĮ MOTERŲ SUSIRAŠINĖJIMO ŽAIDYMĄ SU ADRESAIS” ir po mėnesio jos abi su ponia Virginija gaus labai daug laiškų su adresais iš užsienio. Rasa dar pasakė man, kad šitie vokai su laiškais turi būti pristatyti žmogui  iki dešimtos valandos ryto, o pati ji negali to padaryti, nes mokykloje prasidėjo egzaminai ir ji turi eiti jų laikyti į mokyklą. Ir dar ji pasakė man, kad jai pačiai nunešti tuos vokus su laiškais poniai Virginijai būtų visai  neįdomu. Ji mane įtikino mane, kad taip žaidimas bus neįdomesnis ir turės  paslaptingumo. Taip pasakiusi, ji nusijuokė ir  nutilo. Patylėjusi  vėl manęs paklausė, ar sutinku su jos pasiūlymu? Ar geras užmokestis? Aš pasakiau, kad sutinku su viskuo ir su  pasiūlymu, ir su jos užmokesčiu. Rasa vėl  nusijuokė ir vėl pritilo. Po to  ji man pasakė, kad aš  niekam nieko nesakyčiau. Nei apie tą  žaidymą, nei apie tuos vokus su laiškais. Ji vis kartojo ir kartojo, kad niekam neprasitarčiau ir apie ponią Virginiją. O jeigu kam nors prasitarsiu ar prasižiosiu  tai man bus  blogai. Atims visus pinigus, kuriuos ji davė ir paskambins socialinės globos ir rūpybos inspektoriui, kad atimtų iš manęs vaikus ir motinystės teises.(Ji uždėjo ranką ant krūtinės ir nuoširdžiai pasakė:)  Aš jai pasakiau, kad niekada nesikišu į kitų žmonių gyvenimus ir reikalus. Tada tegul  niekas nesikiša ir į mano gyvenimą, ir į mano reikalus. Aš jai pasakiau, kad nieko nebijotų, aš niekam nieko nepasakysiu, kad  čia yra jos reikalas. Pasakiau jai, “Daryk ką tu nori, kad tai ne mano problema.”, tada ji pasakė: ”Na ir puiku.” ir išėjo. Vėliau aš tą voką, kurį ji buvo palikusi nunešiau į paštą  ir padaviau Adelei. Paprašiau, kad ji nuneštų jį poniai Virginijai Šeputienei. Taip darydavau visada. Rasa ateidavo kas trečią dieną pas mane, šeštą valandą ryte. Ji atnešdavo tuos rausvus vokus su laiškais ir užmokėdavo man. Ji visada man duodavo po penkis litus. Kai paštas pradėdavo dirbti aš nunešdavau tuos laiškus. Toliau jūs viską žinote. Juk  čia nieko blogo, ar ne?(Ji šito klausdama vėl įdėmiai pažiūrėjo į seklį ir girtu, geidžiančiu balsu sukrizenusi pasakė:) Merginos norėjo susirasti draugų, draugių  užsienyje. ( Ji vėl sukrizeno, sumirksėjusi apdujusiom akim dar kartą paklausė:)Juk nieko blogo neįvyko, ar ne?

Seklys neigiamai papurtęs galvą jai atsakė:

POVILAS: - Dar nežinau ar įvyko,  ar ne.(Taip pasakęs jis užsegė savo piginę ir įsidėdamas ją  vėl į kelnių kišenę padėkojo Tamarai Čiuško sakydamas:)Ačiū už informaciją, ponia Tamara.(Jis paduodamas jai šimto litų bloknotą pasakė:) Štai jūsų pinigai, prašau, ponia.

Tamara Čiuško pagriebė pinigus, tiesiog plėšte išplėšė juos iš seklio rankų, išsikišdama juos greitai užantin, dėkodama jam pasakė: 

TAMARA ČIUTKO: - Tai jums pone, ačiū.

Seklys atsisveikindamas perlipo per tą smirdančią balą kur buvo prie durų sakydamas:

POVILAS: - Viso gero, labanaktis.

Seklys padėdamas laiškanešei perlipti per tą balą, padavė jai ranką. Laiškanešė saugiai perlipo ją, o Tamara Čiuško linksmai girtu balsu šūkaliodama už darė lūšnos duris:

TAMARA ČIUTKO: - Labanaktis, pone! Viso gero ir ačiū už pinigus. Iki pasimatymo, Adele!

Laiškanešė jau eidama link sulūžusių Tamaros Čiuško kiemo vartelių sušuko taip pat:

LAIŠKANEŠĖ: - Iki, Tamara!               

Seklys uždarydamas Tamaros Čiuško sulūžusius vartelius paprašė laiškanešės sakydamas:

POVILAS: - Ponia Adele,  niekam nesakykite apie šitą pokalbį su Tamara Čiutko.( Jis pasitaisydamas lietpalčio atlapus dar pridūrė sakydamas:) Jus suprantate mane?

Laiškanešė teigiamai papurtė galvą ir pasakė:

LAIŠKANEŠĖ: - Suprantu, ponas detektyve, viską suprantu.

Seklys pasisiūlė palydėsiantis laiškanešę iki jos namų sakydamas:

POVILAS: - Aš jus palydėsiu, ponia Adele, iki namų. Gerai?

Bet laiškanešė mandagiai atsisakydama jam pasakė:

LAIŠKANEŠĖ: -   Oi, ką jus. Nereikia. Va, sėsiu ant dviračio  ir po kelių minučių būsiu namuose, o jūs tvarkykite savo reikalus.(Ji užsilipdama ant savo dviračio linksmai padėkojo sekliui sakydama:)Ačiū už pasisiūlymą palydėti mane namo. Jūs labai paslaugus. (Ji nusišypso sekliui, padavė ranką atsisveikindama ir nuoširdžiai pasakė:) Iki ir labanaktis.

Seklys paspaudęs jai ranką taip pat nuoširdžiai pasakė:

POVILAS: - Tai jums ačiū už paslaugą. Jus man labai padėjote tirti šią bylą. Ačiū už viską. Labanaktis, iki.     

Seklys akimis palydi  nuvažiuojančią laiškanešę. Paskui išsitraukia mobilųjį telefoną iš kišenės ir surenka  numerį:

POVILAS: - Sveikas, komisare. Ką darai?  Hm. Gerai. Nueik pas prokurorą ir išrašyk du orderius dviem žmonėm suimti. Jų pavardės yra… .
:writing:

5

X – veiksmas.

  Toleikių namo prieškambaris.  Suskamba durų skambutis. Pats Pranas Toleikis atidaro duris. Į vidų įeina privatus seklys Povilas Garnys.

Seklys pasisveikindamas su ponu Pranu Toleikiu pasakė jam:

POVILAS: - Labas vakaras. Aš labai atsiprašau, kad taip vėlai atėjau pas jus.(Jis susidėjo rankamas už nugaros ir pasiteiravo sakydamas:) Tikriausiai jau miegojote visi, nes jau  vienuolikta valanda, naktis? Nors man labai nemalonu trukdyti jus tokį vėlų metą, bet man  reikia pasikalbėti su jūsų dukra Rasa, akis į akį.

Ponas Pranas Toleikis numojo ranka lyg norėdamas pasakyti, kad tai nieko tokio, bet apsigalvojo ir pasakė:
PR. TOLEIKIS: - Mes vasarą  taip anksti neiname miegoti. Žmona su Rasele tik parėjo iš daržo, jos ravėjo. Dabar žmona išėjo į tvartą  gyvulių šerti. Raselė  nusimaudė vonioje ir nuėjo į savo kambarį ilsėtis, o aš  tvarkiau bendrovės buhalterines sąskaitas.(Jis kilsteldamas pečiais dar pridūrė:)Kaime daug darbo, tai prie dokumentų tvarkymo galiu prisėsti tik vėlai  vakare.(Taip pasakęs jis rankos gestu praleido seklį į priekį sakydamas:) Na, tai prašom toliau. Eime pas Rasele. Aš jus palydėsiu į jos kambarį.

Seklys pono Prano lydymas į Rasos kambarį pereina per skoningai ir gražiai įrengtą holą. Belipant laiptais ponas Pranas susimąstęs liūdnu balsu pradėjo pasakoti apie dabartinę Rasos būklę:

PRANAS TOLEIKIS: - Po Ievutės mirties kažkas su Rasa atsitiko.(Jis nutilo, patylėjęs tęsė toliau:)Ji nieko nebevalgo, nebešneka, nebesidomi. Kažką galvoja tylėdama ir žiūrėdama į vieną tašką. Naktimis kartais girdžiu kaip ji vaikšto viena  po sodą. Matyt nemiga  kankina?(Taip pasakęs jis vėl nutilo. Jo veidas tapo liūdnas, susimąstęs ir beviltiškas, bet jis vėl prakalbo toliau:) Du kartus mes su žmona ją nutvėrėme  taip griaudžiai verkiant, kad mums nuo jos verkimo vos širdis neplyšo per pusę. Mes jos klausėme, “Kas tau yra? Kas su tavimi darosi?”, o ji   atsakė, “Man nieko nėra. Man tai praeis. Matyt, man užėjo depresija. Man viskas bus gerai. Viskas susitvarkys laikui bėgant.”, bet man  ir jos motinai dėl jos darosi vis neramiau  ir neramiau.   Mes bijome, kad ji nesusirgtų  kokia baisia nervų liga. Bet  aš ją labai gerai suprantu. Sulaukus tokių metų kaip ji ir netekti  tokios geros draugės, kaip Ievutė yra labai didelė trauma. Paaugliui netekti gero draugo yra baisus, siaubingas dalykas. Todėl mums su žmona taip neramu dėl Rasos. Mes labai dėl jos jaudinamės. Bijom, kad ji nepasidarytų kokio nors galo  sau pačiai.  Labai bijom.

Ponas Pranas Toleikis sustojo prie  dukters kambario durų ir belsdamas paklausė jos:

PRANAS TOLEIKIS: - Dukryte, ar jau miegi?

Rasa jam atsakė prikimusiu liūdnai dusliu balsu:

RASA: -   Dar ne.

Ji atidarė duris. Pamačiusi stovint šalia tėvo seklį tik nuleido galvą ir tylėdama nuėjo nuo durų į kambarį, atsisėdo ant minkštos, žemos taburetės(liaudiškai vadinamo PUFIKU), pasidėjusi rankas ant kelių vis tylėjo. Ponas Pranas Toleikis nutraukė tą nemalonę tylą sakydamas dirbtinai linksmu balsu:

PRANAS TOLEIKIS: - Va, pas tave atėjo  ponas detektyvas pasikalbėti, kaip sakė, akis į akį. (Taip pasakęs jis nušypsojo, greitai apsisuko ir eidamas iš Rasos kambario pasakė:)Palieku jus  vienus.

Rasa vis tylėjo ir tylėjo. Seklys tylėjo taip pat. Jis vaikščiojo po Rasos kambarį. Viską apžiūrinėjo. Pamatęs nuotrauką prie Rasos lovos ant komodos, jis priėjo paėmė ją, apžiūrėjo,(nuotraukoje buvo atvaizduoti trys jauni, besišypsantys, gražūs žmonės, tai Edgaras, Ieva ir Rasa. Jie stovėjo apsikabinę ant Palangos tilto.). Seklys vis dar tylėdamas padėjęs nuotrauką į vietą, priėjo arčiau prie Rasos ir paklausė jos:
POVILAS: - Tu man  nieko nenori pasakyti?

Rasa tylėjo. Tada seklys pasiėmė prie sienos stovėjusią kėdę, atsinešė ją arčiau Rasos ir atsisėdo, po to pasakė Rasai:

POVILAS: - Gerai, tai aš tau papasakosiu gražią ir šiurpią pasakaitę. (Jis pasideda rankas ant kelių taip pat kaip Rasa. Jis sekunde nutyla, bet po to pliaukšteli sau per kelius ir sako:)Na, ką gi, pradedam. Kartą gyveno viena tamsiaplaukė princesė. Ji buvo labai graži, tiesą sakant per daug graži mergaitė. Tėvai ją labai mylėjo, gal net gi per daug. Jie ją lepino kiek galėjo. Ko ji užsigeisdavo tą turėdavo, ko panorėdavo tą tėvai dėl jos viską padarydavo. Nieko niekada jai neatsakydavo. Princesė augo kaip puiki, nuostabi darželio gėlė. Gerai prižiūrima ir lepinama. Jai nieko netrūko, nei maisto, nei drabužių, visiškai nieko. Viskas buvo tik jos, priklausė tik jai. Princesė nepatyrė  jokio skausmo,  jokių bėdų. Ji niekada nebuvo sirgusi jokia liga, savo gyvenime ji nebuvo turėjusi jokių vargų, todėl ji augo gražiai, be jokių rūpesčių ir tapo labai didele egoiste, savanaude. Princesė nieko nenorėjo su niekuo dalintis. Jai atrodė, kad viskas turi priklausyti tik jai, o jeigu jai dar kas nors nepriklausė, tai ji siekdavo jo visokiausiais galimais ir negalimais būdais tol, kol pasiekdavo savo tikslą. Jeigu princesė ko nors negaudavo tai, tada ji sutrindavo į miltus, net nepažiūrėjusi ar tai žmogus, ar dar kas nors. Pavyzdžiui; šalia jos netoli gyveno labai gražus princas. Jis buvo labai geros širdies. Jo šeima labai artimai draugavo su tamsiaplaukės princesės šeima. Vaikystėje princas ir princesė visą laiką būdavo drauge. Abu jie žaisdavo, lakstydavo po miškus, pievas. Bet staiga tamsiaplaukė, gražuolė princesė labai pamilsta gerąjį princą. Ji manė, kad ir jis ją labai pamils, bet jis nepamilo jos taip kaip ji norėjo. Princas mylėjo ją, bet tik kaip savo seserį. Jis ją mylėjo broliškai, bet princesė to nesuprato, o gal ir nenorėjo suprasti. Ji galvojo, kad jis turi tiktai ją vieną mylėti  ir tik jai vienai priklausyti. Kaip ir kiekvienas jos daiktas ar žmogus turi tik jai vienai priklausyti  ir tiktai ją vieną mylėti. Ir tuo  labai džiaugtis. Vieną kartą gerasis princas su tamsiaplauke princese vaikštinėjo upės krantu. Jie sutiko ten tamsiaplaukės princesės draugę šviesiaplaukę princesę. Ji buvo našlaitė ir gyveno su seneliais. Abi princesės viena su kita labai draugavo  ir labai mylėjo viena kitą. Jos buvo  tiesiog kaip seserys. Šviesiaplaukė princesė buvo labai geros širdies. Ji buvo jautri, nuoširdi ir nuolanki mergaitė, neapsakomai graži. Kai princas ją pamatė, jis pamilo ją  iš pirmo žvilgsnio. Jo širdis linkte linko prie jos širdies. Netrukus šviesiaplaukė princesė taip pat pamilo gerąjį princą. Jie abu visada surasdavo dingstį pabūti dviese. Kasdien jų meilė vis stiprėjo labiau  ir labiau. Princas ir šviesiaplaukė princesė vienas be kito negalėdavo išbūti nei minutės. Tamsiaplaukė princesė pajuto, kad jos karštai mylimas princas tolsta nuo jos  vis tolyn ir tolyn. Staiga jos pačios nuvyta  plona meilės gija jam nutrūko. Ji suprato, kad prarado jį  amžinai, bet būdama didelė egoistė ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip atsitiko? Kodėl jis ją paliko? Kodėl jis metė ją dėl kažkokios neturtingos vargšės? Gerasis princas tolo ir tolo nuo tamsiaplaukės aikštingos princesės. Vis karščiau, ir karčiau pamildavo šviesiaplaukę nuoširdžią princesę. Tai matydama tamsiaplaukė princesė, kad gerojo princo ir šviesiaplaukės princesės meilė kasdien vis stiprėja labiau ir labiau,  virte virė iš pykčio ir  pavydo. Ji niekur sau nerasdavo ramybės. Jos siela buvo pilna neapykantos ir žiaurumo. Ji taip neapkentė šviesiaplaukės princesės ir gerojo princo, kad norėjo išžudyti visą pasaulį  ir tai nebūtų sumažinę jos neapykantos jiems. Tamsiaplaukė princesė suprato, kad ir kiti žmonės turi jausmus, savo svajones, viltis. Turi teisę mylėti, džiaugtis savo gyvenimu, kad ir kiti žmonės gali verkti, ko nors neapkęsti, bet jai atrodė, kad tik ji privalo viską turėti ir galėti, o daugiau - niekas. Ji manė, kad viskas turi priklausyti tik jai vienai, todėl jos sieloje ir vyko žiauri jausmų audra. Greitai gerasis princas išvažiavo į užsienį pas tėvą mokintis amato, tada tamsiaplaukė princesė truputį apsiramino, galvodama, kad būdamas toli nuo šviesiaplaukės princesės jis atitols nuo jos ir pamirš ją. Staiga ji vėl ėmė mąstyti kažką negero, o jeigu jis grįžęs ją vėl pamils? Tada ji nusprendė šviesiaplauke princese atsikratyti, bet nežinojo kaip. Netrukus šviesiaplaukė princesė pasidalino su ją savo džiaugsminga žinia, kad ji laukiasi vaikelio nuo gerojo princo. Tamsiaplaukiai princesei nuo tos žinios ir kilo idėją ją apšmeižti ir nuteikti prieš mylimąjį. Ji norėjo pašalinti šviesiaplaukę princesę visai iš gerojo princo gyvenimo. Ji žinojo, kad šviesiaplaukė princesė turi labai gerą draugą, tiesiog kaip brolį. Jis buvo išminčius. Tamsiaplaukė princesė žinojo, kad to išminčiaus žmona yra labai pavydi ir be galo kerštinga. Ji parašė jai šmeižto laišką:
“Ponia Virginija,
Jums rašo jūsų geradarė pažįstama. Aš noriu Jus  įspėti, kad Jūsų vyras turi meilužę. Jos vardas yra šviesiaplaukė princesė. Jie vienas kitą labai karštai myli ir  Jus apgaudinėją. Šviesiaplaukė princesė laukiasi vaikelio nuo Jūsų vyro. Jis ruošiasi Jus palikti amžinai.” 
Tokių šmeižto laiškų buvo daug. Ji tuos laiškus perduodavo išminčiaus žmonai per du pasiuntinius, kad niekas jos neįtartų. Prie paskutinio laiško dar ji pridėjo sumontuotą garso kasetę, kurioje buvo šviesiaplaukės princesės ir jos vyro, išminčiaus, meilus dialogas. Išminčiaus žmona kenčianti iš pavydo ir keršto nuo tariamos vyro išdavystės nebeištvėrė ir nusprendė tariamą jo meilužę pamokyti, kad daugiau nelįstų prie jos vyro. Ji pakvietė vargšę šviesiaplaukę princesę į nuošalią vietelę. Negailestingai ją sumušė, prispardė, o po to įniršio pagauta pasmaugė ją, tiesiog plikom rankom.(Jis vėl pliaukštelėjo sau per kelius ir griežtoku balsu Rasos paklausė:) Na, štai ir baigėm pasakaitę. Ar tau buvo įdomu?  Ar taip buvo iš tiesų, Rasa?

Tada Rasa pratrūko verkti. Ji verkė taip, kad rodės tas versmas kaip ir ta jos neapykantos, pavydo nusikaltimo bjaurastis veržiasi iš jos su didžiausiu skausmu. Ji verkdama jam atsakė:

RASA: - Aš nenorėjau, kad ją  pasmaugtų!  Aš tik norėjau, kad visi  apie ją  galvotų negerai! Norėjau, kad Ieva išvažiuotų iš miestelio, ir kad daugiau niekada gyvenime Edgaras jos nebematytų! Tik norėjau, kad viskas būtų kaip ir anksčiau, kad Edgaras pas mane sugrįžtų ir vėl pamiltų. Tik tiek norėjau! būti kartu su juo amžinai, nes jį labai myliu! A š tikrai nenorėjau, kad ją  nužudytų ar pasmaugtų! Aš gi ją labai mylėjau! Vienintelę draugę ją tik ir turėjau! Ją vieną, daugiau nieko neturiu! Aš tik norėjau susigražinti Edgarą! Norėjau susigražinti jo meilę! Aš nieko blogo nenorėjau, prisiekiu!

Ji vis kartojo ir kartojo paskutinius sakinius. Rasa verkė taip smarkai, kad į jos kambarį įlėkė abu tėvai. Jie nieko nesuprato kas vyksta, nes seklys labai susijaudinęs garsiai pradėjo kalbėti priekaištingu balsu:

POVILAS: - Bet ar tu suvoki, ką padarei?!(Jis įdėmiai į ją pasižiūrėjo. Jo žvilgsnis buvo toks gylus, veriantis, kad Rasos motina puolė ant kelių prieš dukrą ir apkabino jos kelius. Rasos tėvas buvo labai išsigandęs, bet seklys nepaisė Rasos tėvų ir kalbėjo pakeltu, griežtu tonu:)Tu pavertei kitą žmogų žmogžudžiu! Šmeižto ir apgaulės įrankiu dėl savo pavydo! Tavo egoizmo, savanaudiškumo auka tapo dviejų vaikų motina! Dabar ji sės į kalėjimą  ir ilgam! O gal ją nuteis mirties bausme ir liks du maži vaikučiai be mamos! Tu  sugriovei ne tik tos moters gyvenimą, bet tu sugriovei gyvenimus jos vaikams ir vyrui! Dabar jie visi yra su kraujo dėme! Prie jų dabar prisiklijavo gyvenimo etiketės tokios kaip “Žmogžudės vyras”, “Žmogžudės vaikai”! Rasa, ar supranti ko pridirbai?(Jis taip paklausęs Rasos pasitrynė iš jaudulio sau kaktą. Nuo emocingos šnekos jo kaktą buvo išprakaitavusi. Jis sekundei nutilo ir vėl jos paklausė:) Ar supranti?

Rasa prisiglaudusi prie motinos galvos verkdama jam atsakė:

RASA: - Aš viską suprantu. Dievas man neatleis, tikriausiai niekada.(Ji pakėlė galvą nuo motinos galvos ir siaubingai išsigandusiu žvilgsniu pažvelgė į seklį ir verkdama jo išsigandusiu balsu jo paklausė:)Ar mane pasodins?(Po to dar labiau pradėjo verkti ir vėl priglaudusi galvą prie motinos galvos pasakė:)Tai būtų Dievo bausmė man už visas nuodėmes, kurias padariau.

Seklys jai jau ramesniu, švelnesniu balsu jai atsakė:

POVILAS: - Pagyvensim pamatysim. Po pusvalandžio atvažiuos policija tavęs suimti.( Jis užjaučiančiu žvilgsniu pažiūrėjo į abu Rasos tėvus klausdamas jos:) Ar tu tėvams paaiškinsi viską ką padarei? Ar man teks paaiškinti?

Rasa neigiamai papurtė galvą ir vis dar verkdama atsakė:

RASA: - Ne, geriau aš pati viską pasakysiu.

Seklys linktelėjo galvą, atsistojo pasitaisė lietpaltį. Atsisveikino su Rasos tėvais paduodamas jiems paspausti ranką. Po to nuleidęs galvą nutilo sekundei ir liūdnu balsu tarė:

POVILAS: - Tada gerai! Sėkmės ir sudie!

Rasos ir seklio žvilgsniai sutiko; vienas žvelgė su baimę ir neviltim, o kitas su apgailestavimu ir dideliu gailesčiu. Vėliau Rasa nuleidusi galvą tyliai pasakė:

RASA: - Sudie.

Seklys uždarydamas Rasos kambario duris išgirdo abiejų Rasos tėvų klausymus. Kas atsitiko ir ką ji padarė? Rasa nieko dar jiems neatsakė tik verkė ir verkė. Seklys liūdnai palingavo galvą ir išėjo iš Toleikių namų sunkia širdimi.
***

Šepučių būto prieškambaryje pasigirstą durų skambutis. Andrius Šeputis atidaro duris ir nustemba pamatęs privatų seklį Povilą Garnį. Truputį sumišęs stomatologas Andrius tyliai taria:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Mes visi jau miegam, nes jau labai vėlu, pusė pirmos.(Jis nustebęs žiūrėjo į įeinantį seklį į vidų ir klausiamu tonu pridūrė sakydamas:) Jau po vidurnakčio?

Seklys pradėjo lankstytis, norėdamas atsiprašyti. Jis pridėjęs ranką prie širdies atsakė:

POVILAS: - Taip, tai taip, pusė pirmos. Aš dar kartą labai atsiprašau, kad taip vėlai pas jus atėjau, bet man labai reikia pasikalbėti su jūsų žmona. Dėl Ievos Rapolaitės nužudymo. 

Stomatologas Andrius dar daugiau nustebo, net atsisėdo ant batų dėžės ir sumišusiu, susijaudinusiu balsu paklausė:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Dabar, naktį?

Pasigirdo lengvi žingsniai. Seklys su stomatologu Andrium atsisuko ir pamatė ateinančią Virginiją Šeputienę. Ji vilkėjo  žydrą, vasarine suknele nėščioms moterims. Jos gražūs, banguoti, tamsiai rudi plaukai buvo surišti siaura, šilkine juostele, o kaklą puošė trumpučiai gintariniai karoliai. Ant vienos rankos buvo  gintarinė apyrankė, o ant kitos rankos buvo auksinis laikrodukas. Ji avėjo žydrais lakiniais bateliais. Pamatęs žmoną taip pasipuošusią stomatologas Andrius susijaudinęs, iki širdies gelmių, drebančiu balsu paklausė jos: 

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Brangioji, kur tu išsiruošei?

Virginija Šeputienė padėjusi ranką ant vyro peties žvelgdama į seklį, glostė švelniai vyro petį, paklausė jo:

VIRGINJA ŠEPUTIENĖ: - Labas vakaras, pone detektyve, jus pas mane?

Seklys linktelėjo galvą atsakė jai:

POVILAS: - Taip, pas jus.

Seklys išsitraukė iš kišenės nosinę, iš jos išima auskarą(kurį surado upės pakrantei) ir parodė Virginijai Šeputienei.

POVILAS: - Tai jūsų?

Virginija Šeputienė pamačiusi savo auskarą nusuko galvą į šoną ir žiūrėjo į vieną tašką, o stomatologas Andrius nusivalydamas ranką suprakaitavusią kaktą susijaudinusiu, kimiu balsu atsakė vietoj žmonos:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Taip, tai jos.(Jo ranka drebėjo kai jis rodė į tą auskarą. Jis dar kartą patvirtino sakydamas:)Čia jos auskaras. Aš jai padovanojau šiuos auskarus vestuvių dienos proga. Ji juos labai brangino, bet neseniai vieną pametė. (Jis baimingai šyptelėjo žiūrėdamas tai į seklį, tai į žmoną ir tęsė toliau:)Tai apvertė visus namus jo beieškodama.(Jis atsiduso ir apsimestinai lyg apsidžiaugęs suplojo delnais sakydamas:)Ačiū dievui, kad jis atsirado, o tai jau ir ašarų buvo, kad tokią brangią dovaną prarado.(Jis vėl numykė:) Hm.(Po to įdėmiai žiūrėdamas į seklį susidomėjusiu balsu paklausė jo:)O kur jus jį radote?

Seklys atsakė jam:
POVILAS: - Aš?

Stomatologas Andrius linktelėjo galvą klausiamu žvilgsniu žiūrėdamas į seklį:

POVILAS: -  Aš jį radau toje vietoje kur buvo rastas Ievos Rapolaitės lavonas.

Andrius Šeputis įdėmiai pasižiūri į seklį, paskui atsisuko į žmoną. Virginija Šeputienė stovėdama tylėjo atsirėmusi į duris. Seklys dairėsi po prieškambarį. Staiga priėjo prie batų dėžės ir paima į rankas baltas su uždaru, smailiu priekiu basutes ir paklausė Virginijos Šeputienės:   

POVILAS: - Ar jos jūsų?

Virginija Šeputienė su ašarom akyse sukryžiavusi rankas ant krūtinės seklio paklausė ryžtingu tonu:

VIRGINJA ŠEPUTIENĖ: - Pone detektyve, ar jus gintumėte visokiais būdais savo šeimą, jeigu jai grėstų koks pavojus?(Jos veidas atrodė kaip karalienės, švietė didingumu, o akys buvo pilnos keršto neapykantos, ji kalbėjo toliau tokiu pat pakeltu tonu kaip ir prieš tai sakydama:) Aš tik giniau savo šeimą nuo labai didelio pavojaus.(Ji krestelėjo galvą išdidžiai ir pridūrė:) Suprantat, nuo labai didelio pavojau.

Seklys papurtė neigiamai galvą ir neigiamai pamosavo pirštu sakydamas:

POVILAS: - Jokio pavojaus nebuvo, Ponia Virginija. Jus tapote didelio šmeižto ir melo auka. Paprasčiausiai jus apgavo. Su jūsų pagalba iš pavydo atkeršijo visai nekaltai mergaitei. Viena mergina nuo pat vaikystės labai mylėjo Edgarą Radavičių, bet jis mylėjo Ievą Rapolaitę. Ta mergina gerai žinojo, kad Ieva labai sutaria su jūsų vyru ir apie jūsų karštą būdą irgi labai gerai žinojo. Ta mergina žinojo, kad jus esate labai pavydi, todėl ta mergina ir nutarė apšmeižti Ievą. Atseit, kad jūsų vyras įsimylėjo Ievą, ir kad jie greitai turės vaiką. Ji susuko jums galvą parašydama, kad jūsų vyras ruošiasi jus palikti pačią vieną su trejais vaikais. Tai ji rašydavo jums anoniminius laiškus, kuriuos atnešdavo laiškanešė į jūsų namus. Ta mergina manė, kad jūs apšmeišite Ievą visam kaimui, miesteliui ir ji turės palikti savo mylimąjį, o gal netgi turės išvažiuoti iš miestelio visam laikui. Turės bėgti nuo gėdos ir žeminančių, paniekinančių žvilgsnių. Ji nepagalvojo, kad tie laiškai visai sumaišys jums protą. Ta mergina nemanė, kad jūs pasikviesite Ievą Rapolaitę į nuošalę vietelę ir ją netik primušite, prispardysite, bet dar tiesiog plikom rankom pasmaugsite visai nieko nekaltą mergaitę.(Taip pasakęs jis sekundei nutilo ir įdėmiai žiūrėdamas į Virginiją Šeputienę pradėjo kalbėti pakeltu balsu:)Ta mergina tik norėjo susigražinti savo mylimąjį, kurį labai mylėjo ir atkeršyti savo geriausiai draugei už mylimojo paveržimą! Nors ji ir labai pyko ant savo draugės, bet ji ją labai mylėjo ir nenorėjo, kad jūs ją nužudytumėte.

Virginija Šeputienė   išbąla kaip popieriaus lapas. Jos akių vyzdžiai išsiplečia, kaip būtų pamatę kokį vaiduoklį. Ji taip stovi gal kokią minutę, paskui isteriškai sušunka:

VIRGINJA ŠEPUTIENĖ: - Jus! Jus meluojate! Jus! Jus melagis! Tai negali būti tiesa! Ne, ne, ne! Tai negali būti! Ne!(Ji greitu žingsniu priėjo prie seklio ir ėmė kumščiais daužyti jam krūtinę ir vis šaukė sakydama:)  Jus melagis! Jus niekšas! Šunsnukis!
Seklys suėmęs jos rankas apkabino ją tvirtai, švelniai papurtęs ją ramiai pasakė: 

POVILAS: - Taip, ponia. Taip. Jus nužudėte nieko nekaltą mergaitę. Ievutė visai nemylėjo jūsų vyro ir neapgaudinėjo jūsų, ir net nebandė apgaudinėti. Jums reikėjo išsiaiškinti su savo vyru dėl tų laiškų iškarto, iš pat pradžių.

Stomatologas Andrius susiėmęs už galvos pradėjo šaukti:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Kodėl tu taip padarei?! Kodėl?!

Seklys atsargiai pasodino Virginiją Šeputienę ant batų dėžės, o ji verkdama pasakė:

VIRGINJA ŠEPUTIENĖ - Iš meilės tau ir vaikams. Aš norėjau, kad mes visada būtume visi drauge. Aš nenorėjau, kad tu mus paliktum. Aš labai tave myliu. Labai myliu.

Stomatologas Andrius raudamas plaukus nuo galvos, po to trenkė sau per kelius ir sušuko:

STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Tu vadini tai meilę?! Tu išdavei mane ir mūsų vaikus!

Į duris pasibeldžia ir vidų įeina policijos komisaras Saulius Kubas su dviem detektyvais. Komisaras Saulius apsidairė pasisveikino su visais sakydamas:

KOMISARAS SAULIUS: - Visiems čia esantiems, labas vakaras.(Po to atsisuko į Virginiją Šeputienę ir kreipėsi į ją:)Ponia Virginija Šeputiene, LIETUVOS RESPUBLIKOS įstatymo vardu aš jus suimu. Už Ievos Rapolaitės nužudymą Jus turite teisę vieną kartą paskambinti savo advokatui, o jeigu neįstengiate jo pasisamdyti tai teismas jums paskirs valstybės apmokomą  advokatą.

Vienas detektyvas uždeda jai antrankius,paima už parankės ir nuveda prie durų. Virginija Šeputienė atsisuko į savo vyrą, švelniai, su meile į jį žiūrėdama verkdama pasakė:

VIRGINIJA ŠEPUTIENĖ - Atleisk man, brangusis. Atleisk, prašau. Aš tikrai labai myliu tave. Prisiekiu. Aš mylėsiu tave amžinai.

Andrius Šeputis stovi sustingęs ir žiūri į vieną tašką. Visi išeina, tik seklys išeidamas atsisuko į stomatologą Andrių ir užjaučiančiu tonu pasakė:

POVILAS: - Pone Šeputi, man labai gaila, kad taip išėjo. Labai gaila, laikykitės. Labanaktis.


EPILOGAS


   
 Ieva Rapolaitė buvo pašarvota miestelio mokyklos aktų salėje. Jos karstas skendo gėlėse, nes visas miestelis atėjo atsisveikinti su tokia gera, jautria ir nuoširdžia mergaite kaip Ievutė. Ją palaidojo liepos 3-čią dieną miestelio kapinėse šalia motinos.   
 Edgaras Radavičius dvi dienas pavėlavo į savo mylimosios Ievutės laidotuves dėl savo nervinės ligos. Jis sugrįžo į namus tik liepos 5-tą dieną ir nuėjo prie Ievutės kapo. Ji atsiklaupęs prie jo gailiai verkdavo ir taip būdavo visada kai jis nueidavo prie jos kapo. Jis beveik kiekvieną dieną eidavo į kapines, ten sėdėdavo ir verkdavo.
 Elena Radavičienė paprašė Ievutės senelių Karolio ir Onos Rapolų, kad jie eitų gyventi kartu su jais į jų sodybą. Senieji Rapolai sutiko ir persikėlė į Radavičių gražiąją sodybą. Senoji Rapolienė po Ievutės mirties labai pasiligojo ir po mėnesio mirė. Ją irgi palaidojo šalia dukters ir anūkės. Dabar dviese Edgaras su senuoju Karoliu Rapolu prižiūrėdavo savo mylimų moterų kapus.
 Bėgo metai.  Edgaras baigė Toronto Universitetą, medicinos fakultetą, chirurgijos skyrių ir grįžo į Lietuvą kartu su tėvu Vytautu Radavičiumi. Dabar jie abu dirba miestelio ligoninėje. Vytautas Radavičius yra ligoninės vyr. Gydytojas, o Edgaras ten dirba paprastu chirurgu. Jis neseniai vedė gerą ir dorą merginą, bet senojo batsiuvio Karolio Rapolo Edgaras nepaliko iki pat jo mirties.
 Virginija Šeputienė tą pačią naktį, kai ją suėmė, pasikorė areštinės kameroje..
 Andrius Šeputis su vaikais ir motina iš to didelio sielvarto, skausmo ir gėdos išvažiavo visai iš miestelio į didelį. Ten su giminių padėjimu gavo privačiam darbui patentą ir atidarė privatų stomatologinį kabinetą. Metams bėgant jis labai daug dirbo, pats vienas augino vaikus. Jis antrą kartą nevedė. Neseniai ji išrinko to didelio miesto mero pavaduotoju už jo didelį darbštumą ir gerumą. 
 Rasa Toleikytė per teismą gavo metus lygtinai. Ji irgi išvažiavo iš miestelio visai į kitą Lietuvos kraštą. Tenai ji įstojo į vienuolyną ir tapo gailestingąją seserimi vienuole. Dirbo tuberkuliozinėje ligoninėje. Slaugė ypatingai sunkia tuberkuliozės forma sergančius ligonius, kol pati užsikrėtė ta pačia sunkia liga. Rasa Toleikytė sirgo ilgai ir sunkiai. Po trijų metų, po sunkios ligos ji mirė. Tėvai ją parsivežė atgal į namus ir palaidojo tose pačiose miestelio kapinėse kur buvo palaidota jos pačios išduota geriausia draugė Ieva Rapolaitė. Tai tikra likimo ironija.
 Tamara Čiutko neseniai buvo rasta negyva nuo kažkokio naminės samanės. Ją rado jos lūšnelėje, o jos vaikai jau seniai gyvena su jos vyro seserimi kitame mieste.
 Laiškanešė Adelė Gedminienė jau nebedirba. Išėjo į pensiją., dabar gyvena dideliame mieste pas savo vyriausiąją dukrą.    Vietoj jos dabar miestelyje išnešioja laiškus jos anūkė Brigita Juodviršienė.   
***
PASKUTINIO VEIKSMO SCENA.

  Vėl kavinės “Raudonoji Ledi” mažoji retro salė. Jos aplinka ta pati kaip ir pirmajame pjesės veiksme. Prie vieno staliuko sėdi policijos komisaras Saulius Kubas su privačiu sekliu Povilu Garniu ir teismo eksperte Viktorija Žukaite. 

Komisaras Saulius šelmiškai žiūrėdamas į  t.eks. Viktoriją šypsojosi ir išdidžiu tonu jai pasakė:

KOMISARAS SAULIUS: - Na štai, Viktute, mes tau sakėme, kad pakviesime tave papietauti į kokį nors restoraną, tai štai ir pakvietėme.(Jis atsisukęs į seklį pamerkė jam akį ir vėl šelmiškai žiūrėdamas į t.eks. Viktoriją, apsimestinai supykusiu balsu jai pasakė:) O tu sakei, kad mes melagiai.

T.eks Viktorija tyliai nusijuokusi jam pamalonintu balsu pasakė:

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Na, gerai jau gerai, nepykit abu. Jus nemelavote , jus tikri džentelmenai.(Ji vėl tyliai nusijuokė. Po to apsidariusi po kavinės salę patenkinta mina pasižiūrėjo į abu savo palydovus ir pasakė jiems:) Čia tikrai labai jauku, man patinka.   

Abu jos palydovai nusišypsojo jai patenkinti, tada seklys pakvietė rankos gestu barmeną. Po minutėlės barmenas priėjo prie jų staliuko su užrašų knygutę, maloniai nusišypsojo jiems ir paklausė: 

BARMENAS: - Labas vakaras, ponai. Ką užsisakysime ?

Seklys taip pat nusišypsojo jam ir pasakė:

POVILAS: - Minutėle, Riči.

Jis linksmai pasižiūrėjo į draugus ir paklausė jų:

POVILAS: - Taip, bičiuliai, tai ką valgysim?

T.eks. Viktorija pasiėmė kavinės valgiaraštį, pasižiūrėjo į jį ir atsakė:

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Aš valgysiu keptą karpį tešloje su daržovių padažu, o desertui noriu ledų ir karšto šokolado.(Staiga ji spragtelėjo pirštais ir kai ką prisiminusi maloniai pasakė barmenui:)Tiesa, pirmiausiai noriu išgerti balto, itališko vyno „COLOMBELLO BIANCO SALENTO AMABILE“.

Komisaras Saulius rankos gestais dėstė barmenui ko norėtų valgyti ir gerti:

KOMISARAS SAULIUS: - Pirmiausiai noriu išgerti taurelę degtinės ir suvalgyti jūsų firminį patiekalą, jautienos kepsnį su grybų padažu. Desertui stiprios kavos su brendžiu.

Barmenas klausiamu žvilgsniu pasižiūrėjo į seklį ir jis jam atsakė:

POVILAS: - Aš irgi gersiu taurelę degtinės, valgysiu kiaušinienę su kumpiu ir pomidorais. Desertui išgersiu jūsų firminį kokteilį ”RAUDONOJI LEDI”, tai viskas, Riči.

Barmenas nuėjo vykdyti jų užsakymų. Netrukus grįžo nešinas padėklu alkoholiniais gėrimais, padėjo jį ant staliuko. Tada pareigūnai pasiėmė savo taureles su degtine, o t. ekspertė pasiėmė savo taure su baltu itališku vynu. Po to seklys pakėlęs savo taurelę pasakė tostą:
POVILAS: - Na, ką išgerkime už tai, kad mes niekada vienas kitam nepavydėtume, kad mūsų širdyse niekada nebūtų nei pykčio, nei pagiežos kitam žmogui. Išgerkime  už tai, kad mūsų širdyse visada būtų dieviška ramybė ir pasitikėjimas vienas kitu.

     Pradėta rašyti 1991 06 -  09, perrašyta 2007 m. vasaris 12 d. naujas variantas.           :idea:

6

Rašai liuk Lapute, man patiko, tai gal išmokstam roles ir suvaidinkim

http://www.aniana.lt/images/default/source/Skintos/skintos_002.jpg

7

Matai, net Lapės nesusikalba...
http://lh6.ggpht.com/_XX8u1pXPMOc/Rzlco_4J5KI/AAAAAAAAFII/eSYLNFyqmGY/Peek-a-Boo,+Red+Fox+Kit.jpg

8

Kas tau sakė, kad aš. Tai bendra kalba...

9

:P

10

:crazyfun: Be žodžių :D

11

Tavo tiesa, kartais žodžių pritrūksta... :P

12

http://mtdata.ru/u11/photoEAF7/20416422476-0/big.jpeg

Žiūriu jau nėra tos lydekos, negi atsigavo ir pabėgo???

13

http://mtdata.ru/u23/photoF67E/20706219895-0/big.jpeg

14

O dabar einame sutikti krepšininkų, į rotušės aikštę :D

http://www.lrt.lt/images/structure/pictures/5560725b.jpg

http://www.lrt.lt/images/structure/pictures/5560721b.jpg

http://www.lrt.lt/images/structure/pictures/5560752b.jpg

15

Mielai, vyrai tikrai nusipelnė iškilmingo sutikimo. Vakar jie žaidė nepakartojamai... :mad:

16

O KODĖL SU Jevtoku, juk ir daugiau gražių vyrų komandoje yra, pvz. Kleiza, jis daugiausiai nusipelnė iškilmingų sutiktuvių... :P

17

Matai Marijana, Javtokas pats abi kojas susižalojo, o Fortūna
palaikydama jį, pati pabandė ir sąvąją išsisukti. Ji labai mielaširdinga
ir užjausdama Javtoką, šlubčiojo aplink jį ir meilinosi... :love:

18

Pavargau, einu savo keliu. Atią :rolleyes:

19

Laimingos kelionės. Ilsėkis...Lauksime tavęs atsišviežinusio...Ate, ate, ate... :blush:

20

Labas rytas, pramigau pusėtinai. Sapnavau grybus, gal kas pagrybaus šiandieną? :)