Tęsinys
IV – veiksmas
Didelis, gražus, baltų plytų namas su raudonų čerpių stogu, o už jo yra didelis, gražus sodas. Septyniolikmetė juodaplaukė Rasa Toleikytė skynė vyšnias.
Rasa Toleikytė skindama pamatė, kad prie jos ateina du vyrai. Priartėję jie sustojo. Ji viena iš jų pažino,tai buvo jų rajono policijos komisaras Saulius Kubas, o kito ji nepažinojo. Komisaras Saulius kreipėsi į ją:
KOMISARAS SAULIUS: - Labas vakaras. Ar jūs būsite Rasa Toleikytė?
Rasa Toleikytė dėdama į kibirą vyšnias jam atsakė:
RASA: - Taip, aš. O kas jūs būsite?
Policijos pareigūnai pasisveikino su ja paduodami rankas, o komisaras Saulius pats prisistatė ir pristatė privatų seklį Povilą.
KOMISARAS SAULIUS: - Mes iš kriminalinės policijos. Aš policijos komisaras Saulius Kubas, o čia privatus seklys Povilas Garnys.
Rasa Toleikytė iš pradžių truputėlį sutriko, bet susitvardė ir beveik linksmai, nusijuokdama paklausė:
RASA: - Labai malonu. O kas atsitiko? Ką aš padariau?
KOMISARAS SAULIUS: - Mes atėjome dėl jūsų draugės Ievos Rapolaitės.
Rasa sekunde prarado amą. Jos gražios, didelės akys išsiplėtė iš nuostabos, veidas išbalo kaip popieriaus lapas. Tada norėdama susivaldyti ji paėmė savo kasos galiuką. Ji švelniai jį glostė ir virpančiu balsu paklausė pareigūnų:
RASA: - Kas nutiko Ievai? (Ji po truputį nervinosi. Jos rankos pradėjo drebėti. Ji paleido kasos galiuką ir jau nerviškai dar kartą paklausė pareigūnų.) Kas jai atsitiko?
Komisaras Saulius padėjo ranką jai ant peties ir liepė nusiraminti:
KOMISARAS SAULIUS : - Rasyte, nusiramink. (Jis švelniai glostydamas jos petį ramino ją tėviškai sakydamas.)Ar seniai ją matėte?
Ji truputį aprimo ir atsakė:
RASA: - Vakar ryte mokykloje. O po pietų mes abi skynėme jos sode vyšnias. Ji žadėjo ateiti pas mane šiandien. Žadėjo padėti skinti vyšnias, bet neatėjo. (Ji vėl susinervino. Jos akyse tvenkėsi ašaros ir jau kūkčiodama dar kartą paklausė Maldauju pasakykite man pagaliau, kas jai atsitiko? Prašau pasakyti?
Rasa pradėjo verkti. Komisaras Saulius apkabino ją per pečius ramino ją sakydamas:
KOMISARAS SAULIUS : - Neverk, vaikeli, neverk. Nusiramink, nes negalėsi atsakyti į mums labai svarbius klausymus. Rasyt, valdykis. (Jis išsitraukė iš kišenės popierinių nosinaičių pakelį. Vieną nosinaitę iš jo išsitraukė ir nušluostė jai ašaras.) Ša, ša, nurimk.
Po to visą tą momentą tylėjęs privatus seklys Povilas paklausė:
POVILAS: - Kelintą valandą jūs baigėte skinti vyšnias?
Vis dar verkdama atsakė:
RASA: - Šeštą valandą.
Seklys Povilas truputį pagalvojęs, įdėmiai pasižvalgęs po Toleikių sodą vėl jos paklausė:
POVILAS: - O po to jūs daugiau nebesimatėte tą vakarą?
Rasa jau nusiraminusi šluostėsi ašaras ta pačia popierine nosinaite kurią jai davė Komisaras Saulius atsakė.
RASA: - Ne.
Kai privatus seklys Povilas baigė klausinėti Rasą. Komisaras Saulius pasakė:
KOMISARAS SAULIUS : - Rasa, tu sužinosi kas atsitiko tavo draugei. Tavo geriausiai draugei. Mums abiems labai sunku tau tai sakyti. Tai išgirdusi tu turi būti labai stipri ir priimti šį baisų likimo smūgį kaip dar vieną Dievo išbandymą.
Rasa stovėjo kaip negyva, sustingusi. Komisaras Saulius tęsė toliau.
KOMISARAS SAULIUS: - Rasyte, tavo draugės nebėra.
Rasa staiga sušunka:
RASA: - Ką! (Ji virpėjo kaip epušės lapas.)
Ją vėl pradėjo raminti Komisaras Saulius. Privatus seklys Povilas nenutraukdamas Komisaro Sauliaus pasakymo:
SAULIUS: - Taigi jūsų draugės Ievos Rapolaitės nebėra. Jos lavoną radome šį rytą prie upės.
Rasa išbąla, akys išsiplečia. Ji susverdėjo ir apalpo. Tada Komisaras Saulius ir seklys Povilas pasodino ją ant suoliuko. Po kelių sekundžių ji atsigavo, apsidairė ir suvokdama ką jai pasakė. Ji pradėjo labai verkti ir šaukti.
RASA: - Ne! Negali būti! Ji gyva! (Ji pradėjo draskytis ir mušti Komisarui Sauliui į krutinę, ir šaukė: ) Jūs meluojate! Ak, jūs niekšai, melagiai! Jūs meluojate! Melagiai! Ji gyva, gyva! Ji nemirė! Ne, ne, ne!
Iš namo išbėgo Pranas Toleikis ir paklausė:
PRANAS TOLEIKIS: - Kas čia vyksta?
Pranas Toleikis apkabino savo dukrą priglaudė prie savęs ir vėl paklausė:
PRANAS TOLEIKIS: - Kas atsitiko? (Jis pasižiūrėjo į pareigūnus ir paklausė Kas jūs?
Pareigūnai prisistatė.
KOMISARAS SAULIUS : - Mes iš kriminalinės policijos, ponas Pranai. Juk mane tai pažįsti? (Jis paspaudė Pranui Toleikiui ranką ir pristatė savo kolegą privatų seklį.) O čia mano kolega privatus seklys Povilas Garnys.
Pranas Toleikis pasisveikino su sekliu paspausdamas jam ranką. Ir vėl apkabino dukrą. Tada paklausė glostydamas jos galvą:
PRANAS TOLEIKIS: - Kas tau ? Dukra? Ko verki? Kas yra?
Rasa apkabino tėvo kaklą ir verkdama pasakė:
RASA: - Tėveli, ją nužudė! Jos nebėra! Tėveli, tėveli, tėveliuk! Kaip aš dabar gyvensiu!
Pranas Toleikis tik dabar suprato kas atsitiko. Tada jo veidas apsiniaukė ir sujaudintu balsu pasakė:
PRANAS TOLEIKIS: - A tai jūs dėl Pievutės? Vargšė mergaitė.
Kas taip su ja pasielgė yra tikri niekšai. Vargšai senukai Rapolai. Ievutė buvo jų džiaugsmas, senatvės paguoda ir viltis. Tegul būna prakeiktas šis pasaulis, kad miršta tokie jauni žmonės kaip Ievutė nuo kažkokių bedievių rankos. (Jis nusiveda dukrą namo sakydamas.) Palikite mano dukrą dabar ramybėje . Ją sukrėtė ši žinia. Jai šokas, nervinis šokas. Jos abi labai draugavo. Labai mylėjo vieną kitą. Jos tiesiog buvo kaip seserys. Jos viena be kitos negalėdavo išbūti nė sekundės. Jos bėgdavo ir bėgdavo viena pas kitą.( Jis atsisveikinimo su pareigūnais paspausdamas jiems rankas sakydamas:) O dabar prašau mums atleisti. Mano dukrai šiuo momentu reikia pabūti vienai. Paverkti, atsigauti po tokio sukrėtimo. Atleiskit, dabar jums geriau išeiti.
Pareigūnai supratingai linktelėjo galvom ir Komisaras Saulius atsisveikindamas pasakė:
SAULIUS: - Mes suprantam jus labai gerai. Mes jau eisime. Viso.
Rasa vis verkė ir verkė. Ją tiesiog tėvas nešte nešė į namus. Seklys Povilas atidžiai žiūrėjo į nueinančiuosius Praną Toleikį ir jo dukrą. Tada atsisuko į Komisarą Saulių ir jo paklausė
POVILAS: - Ar tau, Sauliau, jos reakcija į draugės nužudymą nėra keista?
Komisaras Saulius pakilnojo pečius, papurtė galvą. Jie ėjo per Toleikių sodybos kiemą link vartelių. Patylėjęs seklys Povilas kalbėjo toliau:
POVILAS: - Jos tėvas juk nuo ryto jau žinojo apie Ievutės žūtį? Mokykloje ryte tikriausiai jau visi žinojo? Keista, kad viena Rasa nieko nežinojo. Juk šiandien mokykloje turėjo būti laikomas valstybinis matematikos egzaminas? Per radiją pranešė. Jis gi privalomas, ar ne? Ar aš klystu?(Jis vėl nutilo. Susimąstė. Ir vėl prakalbo atidarydamas vartelius.) Visa ši istorija labai keista. (Jis papurtė galvą ir vėl pasakė.)Čia kažkas nesutampa.
Seklys Povilas uždarė Toleikių kiemo vartus. Tada Komisaras Saulius sustojo, pagalvojo ir pasakė:
KOMISARAS SAULIUS: - Palauk, bet Karolis Rapolas sakė, kad Ieva išlaikė visus egzaminus. O Ieva su Rasa juk klasiokės? Taip.
POVILAS: - Taip. Tada pasakyk man, kelinta šiandien diena?
SAULIUS: - Liepos 12-ta. (Jis klausiamai atsisuko į seklį ir paklausė O ką?
Seklys Povilas sustojo, pasikasė paausį, o paskui, kad nusispjaus ir sušuks:
POVILAS: - Po galais, kaip bėga laikas!
Suskamba mobilusis telefonas.
KOMISARAS SAULIUS: - Taip.
POLICIJOS DISPEČERIS: - Ar čia komisaras Saulius Kubas?
KOMISARAS SAULIUS: - Aš.
POLICIJOS DISPEČERIS: - Komisare, su jumis nori pasikalbėti teismo ekspertė Viktorija Žukaitė.
KOMISARAS SAULIUS: - Gerai mes tuoj pat atvažiuosime.
POLICIJOS DISPEČERIS: - Ji ištyrė Ievos Rapolaitės kūną ir rado kai ką įdomaus šioje žmogžudystės byloje.
KOMISARAS SAULIUS: - Gerai, gerai. Mes toj. Iki.
Komisaras Saulius baigęs pokalbį mobiliuoju telefonu. Spausdamas telefono klavišą pasakė sekliui Povilui:
KOMISARAS SAULIUS: - Mes turime važiuoti pas Viktoriją į morgo laboratoriją. Ji ištyrė Ievos Rapolaitės kūną ir nori kai ką įdomaus mums pasakyti, kas mums padės greičiau išaiškinti šią bylą.
Seklys Povilas pritariamai linktelėjo Komisarui Sauliui ir pasakė:
POVILAS: - Gerai. Važiuojam.
Pareigūnai paspartino žingsnius link tarnybinio automobilio. Sėdo į jį ir nuvažiavo.
V – veiksmas
Didelė baltai išdažyta, be langų morgo laboratorija. Ant morgo stalo guli Ievos Rapolaitės kūnas. Prie jo stovi teismo ekspertė Viktorija Žukaitė, policijos komisaras Saulius Kubas ir privatus seklys Povilas Garnys.
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Na, ką! Pradėsim? (Maudama laboratorines pirštines pasakė ji.) Kaip jūs abu jau žinote, ši mergaitė buvo pasmaugta. Apie 22-trą valandą vakaro vakar vakare. Liepos 11-tą dieną prie upės. Ten ji išgulėjo apie dešimt valandų. Nes rasta ji buvo tik liepos 12-sios rytą .
Ekspertė Viktorija ranka rodė pareigūnams į lavono kakle esančias mėlynes sakydama:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Ją pasmaugęs žmogus buvo vedęs.
Ji norėjo tęsti, bet seklys Povilas ją nutraukė klausdamas:
POVILAS: - Pala, pala. O iš ko tu sprendi, kad jis vedęs?
Jo žvilgsnis buvo nustebęs. Jis įdėmiai pažiūrėjo vėl į lavono kaklą. Komisaras Saulius irgi buvo nustebęs, bet tylėjo. Ekspertė Viktorija nusišypsojo ir tęsė toliau:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Jis nešiojo žiedą ant dešinės rankos.
Dabar jau sukruto ir komisaras Saulius. Jis skėstelėjo rankom numykęs pasakė:
KOMISARAS SAULIUS: - Hm. Tai bet koks žmogus gali nešioti.
Bet ekspertė Viktorija nekreipė į tą jo pastabą jokio dėmesio ir tęsė toliau:
VIKTORIJA: - Visi vestuviniai žiedai yra su išgaubtu paviršiumi. (Ji priėjo prie komisaro Sauliaus. Paėmė jo ranką. Numovė jo vestuvinį žiedą ir su tampono lazdele vedžiodama aplink tą žiedą aiškino toliau:)
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Dėl to su šituo žiedu ką nors stipriai spaudžiant lieka griovelis. Žiūrėkit.
Ji vėl su tampono lazdele rodė lavono kakle esantį griovelį likusi nuo vestuvinio žiedo. Jis buvo toks mažytis, siaurutis vos įžiūrimas. Abu vyrai pasilenkę žiūrėjo, tiesiog prisimerkę, bet vis dėl to pamatė.
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Štai ant mergaitės kaklo dešinėje pusėje yra toks griovelis. Matot, ar ne?
Abu vyrai pritariamai linktelėjo galvom ir atsakė:
ABU VYRAI: - Taip, matom.
Teismo ekspertė Viktorija padėjo tampono lazdele ant laboratorinio staliuko. Pasisuko į pareigūnus ir kalbėjo toliau.
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - To žudiko rankos buvo labai mažos. Logiškai mąstant, tai galėjo būti ir moteris arba vyras, kuris buvo mažo ūgio. Smulkaus sudėjimo.(Ji nuleido galvą. Patylėjo. Liūdnai atsiduso ir pasakė Aš bandžiau paimti pirštų antspaudus nuo jos kaklo.(Ji skėstelėjo rankom ir su apgailestavimu tarė Bet, matyt, juos nuplovė vanduo.(Staiga, ji kai ką prisiminė. Palietusi savo smilkinį ranka pasakė Aš dar kai ką jums turiu pasakyti. Ieva Rapolaitė laukėsi kūdikio. Ji buvo trečiam neštumo mėnesyje.
Abu pareigūnus taip nustebino ši žinia, kad komisarui Sauliui iš rankų iškrito automobilio rakteliai. Jis klausiamai sušuko:
KOMISARAS SAULIUS: - Ką?
Jis pasilenkė pasiimti nukritusių raktelių. Seklys Povilas pasitrynė panosę. Nusijuokė ir pasakė:
POVILAS: - Na, Vykutę, darosi įdomu.
Teismo ekspertė Viktorija nusilenkė jam ir pasakė:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Taip, vyručiai, tokios naujienos. (Ji skėstelėjo rankom. Išsikišo rankas kišenes ir kalbėjo toliau:) Jai buvo trečias neštumo mėnuo. Vaisius gimdoje apėjęs krauju.
Seklys Povilas tuo labai susidomėjo. Jis susidomėjusiu žvilgsniu žiūrėjo į ekspertę Viktoriją ir ji tęsė toliau:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Jai buvo spirta į pilvą penkis kartus.
Ji vėl pasisuko į lavono pusę. Atidengė paklodės kraštą ir rodydama negyvos merginos pilvą pasakė:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Ant jos pilvo matosi penkios mėlynės. Jos nėra didelės, nes buvo spirta smailiu batu. Tai galėjo būti moteriškos basutės arba vyriški siauri, smailėjančiu galu batai, kaip dabar madoj.
Baigdama ji uždengė lavoną ir įstūmė jį į šaldytuvą. Nusimaudama laboratorines pirštines pasisuko į pareigūnus, šypsodamasi paklausė jų:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Na, štai vyručiai ir visos naujienos. Ar buvo įdomu?
Komisaras Saulius žaisdamas su automobilio rakteliais pasakė:
KOMISARAS SAULIUS: - Taip, labai įdomu. (Jis pasisuko į seklį ir pasakė Jau ir turime nužudymo motyvą.
Seklys Povilas neigiamai papurtė galvą ir pasakė:
POVILAS: - Ne. Mes neturime motyvo. Mes turime tik priežastį dėl ko ją nužudė.
Komisaras Saulius atsisveikindamas su eksperte Viktorija paspaudė jai ranką ir žvaliai pasakė:
KOMISARAS SAULIUS: - Ačiū tau ,Vykute, už labai naudingą informaciją.
Po to pagalvojęs pasakė:
KOMISARAS SAULIUS: - Kada nors pakviesiu pavakarieniauti į kokį puikų restoraną.
Teismo ekspertė Viktorija ironišku, nusivylusiu balsu pasakė jam:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Tu vis žadi ir žadi, bet niekad nepakvieti. (Po to numojo ranka ir pyktelėjusiu balsu sušuko:) Ai, ai, ajajai! Pažadukas!
Komisaras Saulius švelniai paglostė jos petį ir apgailestaudamas jai pasakė:
KOMISARAS SAULIUS: - Brangute tu mano nepyk. Aš labai užsiėmęs žmogus. Dirbu ir dirbu. Pati juk matai?
Teismo ekspertė Viktorija paplekšnojo jam per petį ir vėl ironišku balsu jam pasakė:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Taip, taip. Tu esi tipiškas darbo cholerikas.
Visi juokiasi. Po to teismo ekspertė atsisveikindama su abiem pareigūnais paspaudžia jiems rankas ir sako:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Na, gerai, vyručiai. Iki pasimatymo.
Abu pareigūnai atsisveikina su ja. Išeina iš teismo ekspertizės pastato. Eidami prie tarnybinio automobilio užsirūko ir pradeda šnekėtis:
KOMISARAS SAULIUS: - Aš parvešiu tave namo. Gerai?
POVILAS: - Gerai.
Jie įsėda į automobilį. Jame pabaigia rūkyti. Tada seklys Povilas paklausė komisaro Sauliaus:
POVILAS: - Ką dabar veiksi?
Komisaras Saulius segdamas automobilio saugos diržus jam atsakė
KOMISARAS SAULIUS: - Nuvažiuosiu dar į nuovadą. (Jo veidas atrodė pavargęs, liūdnas. Patylėjęs kalbėjo toliau:) Parašysiu šiandieninę ataskaitą.(Minutei jo veidas pralinksmėjo sakant šiuos žodžius:) Namuose priimsiu karštą vonią ir eisiu tiesiai į lovą.
Abu vyrai liūdnai nusijuokė. Komisaras Saulius užvedė automobilį, bet seklys Povilas vėl paklausė:
POVILAS: - Kada atvažiuosi manęs pasiimti rytoj?
Komisaras Saulius susimastė, o po to atsakė:
KOMISARAS SAULIUS: - Ar gerai bus apie šeštą valandą?
Seklys Povilas tik pritariamai linktelėjo galvą, o komisaras Saulius tada paspaudė sankabą ir automobilis nurūko plačiu keliu tik dūmų kamuoliai pakilo.
VI – veiksmas
Kitą rytą abu pareigūnai susitiko prie Privataus Seklio Povilo Garnio namų. Abu jie susėdo į tarnybinį automobilį ir nuvažiavo plačiu vieškeliu. Važiavo ir kalbėjosi.
Komisaras Saulius vairuodamas, gerai nusiteikęs paklausė seklio:
KOMISARAS SAULIUS: - Na, tai kaip miegojai? Ką?
Povilas papurtė galvą, numojo ranka ir atsakė:
POVILAS: - Blogai.(Jo veide atsispindėjo bemiegės nakties ženklai.)Visą naktį galvojau apie šią bylą ir nieko gero nesugalvojau. (Taip pasakęs pasisuko į komisarą Saulių, šyptelėjo ir paklausė jo:) O kaip tu miegojai?
Komisaras Saulius nusijuokė ir atsakė jam:
KOMISARAS SAULIUS: - Kaip kūdikėlis. (Jo veidas apniuko, pasidarė rimtas. Jis patylėjo ir vėl paklausė seklio:) Tai kur dabar trauksim?
Seklys Povilas irgi patylėjo. Jis buvo susimąstęs, bet paskui energingai mostelėjo rankas į priekį ir pasakė:
POVILAS: - Važiuojam į miestelio polikliniką pas stomatologą Andrių Šeputį. (Jis pasikasė paausį ir toliau tęsė:)Jis pirmas iš įtariamųjų.
Komisaras Saulius ramiai vairavo toliau ir pritariamai linktelėjo galvą, po to pasakė:
SAULIUS: - Gerai, važiuojam.
***
Didelis moderniai įrengtas stomatologinis kabinetas. Prie rašomojo stalo sėdi stomatologas Andrius Šeputis ir kažką rašo. Pasigirsta beldimas į duris.
Stomatologas Andrius pasako:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Prašau.
Atsidaro duris ir įeina abu pareigūnai. Komisaras Saulius ir privatus seklys Povilas sustoja prie durų, po to komisaras pasisveikina ir prisistato:
SAULIUS: - Labas rytas. Mes iš kriminalinės policijos. Aš esu policijos komisaras Saulius Kubas.(Paskui pristatė seklį.) O čia mano kolega privatus seklys Povilas Garnys.
Stomatologas Andrius Šeputis pasisveikino su abiem pareigūnais. Gestu parodė į kėdes ir liepė sėstis. Jie visi atsisėdo. Stomatologas Andrius sukinėjo rankose tušinuką ir klausiamu žvilgsniu žiūrėjo į juos. Komisaras Saulius prakalbo pirmas:
KOMISARAS SAULIUS - Taip. Kalba bus sunki. Kalbėsime apie Ievą Rapolailę, kurios jau nebėra tarp mūsų.
Stomatologas Andrius pritariamai linksėdamas galvą tarė:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Taip. Jos jau nebėra. Man labai širdį sopa, kad tokią mielą mergaitę kažkokie niekšai paėmė ir nužudė. Man net šiurpas eina per nugarą. Vargšė mergaitę, kiek ji kankinosi. Ji buvo nuostabus žmogus. Labai graži mergaitė. Jos siela buvo turtinga. Ievutė buvo labai rūpestinga. Ją labai mėgo pacientai. Ji man labai padėdavo darbe.
Seklys Povilas jo paklausė:
POVILAS: - Ar jus visada taip anksti dirbate?
Stomatologas Andrius jam atsakė paaiškindama:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Aš pradedu darbą aštuntą valandą, bet ateinu anksčiau apsitvarkyti. Išsirašau talonėlius. Išsiimu visus įrankius. Paruošiu stomatologinę kėdę ir laukiu pacientų.
Seklys Povilas vėl jo paklausė:
POVILAS: - Kelintą valandą jus baigiate dirbti?
Stomatologas Andrius pakėlė pečius ir nuleido iš nuostabos. Jis pyktelėjo ir pašaipiai jam atsakė barbendamas tušinuku į stalą.
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Jūsų klausimai tokie nereikšmingi, banalūs. (Paskui nusiramino, padėjo tušinuką ant stalo ir paklausė.)Jūs man atleiskit, bet ar jums būtina tai žinoti? (Nuleido galvą ir žiūrėdamas į stalą paklausė:)Ar jie bus reikalingi šiai bylai?
Seklys susižvalgė su komisaru. Po trumpos pauzės komisaras pasakė:
KOMISARAS SAULIUS: - Ponas Šeputi, mus viskas domina kas susiję su šia byla. Visi klausimai. Visi žmonės, kurie buvo susiję su Ieva Rapolaite. Bendravo su ja. Mus viskas domina. Supratote?
Seklys Povilas pasikasė paausį, susimąstęs sėdėjo ir tylėjo. Jis nieko neatsakė į stomatologo pastabą. Jis galvojo apie bylą. Dairėsi aplink kabinėtą. Kabinete tvyrojo sunki atmosfera, nerami tyla, kurią pats stomatologas nutraukė sakydamas:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Atleiskit man. Gerai?
Seklys Povilas atsisuko į jį ir pasakė:
POVILAS: - Nieko baisaus. Šis atvejis labai sunkus ir jaudinantis. Mergaitė buvo labai jaunutė. Tikrai jos gaila nepaprastai. Dėl to mes visi labai susijaudinę. Mes turime viską žinoti iki menkiausių smulkmenų, kad galėtume išsiaiškinti kas ją nuskriaudė ir juos nubausti.
Stomatologas Andrius atsilošė kėdėje ir pradėjo aiškinti savo darbo grafiką.
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Oficialiai baigiu darbą antrą valandą.
Po to stomatologas Andrius sunkiai atsiduso ir tarė:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Žinote, aš turiu sergančią diabetu motiną. Vaistai nuo tos ligos yra labai brangūs. Turiu du vaikus, žmoną, kuri dabar laukiasi. Iš vienos algos niekaip neina išlaikyti šeimos, todėl turiu dar dirbti privačiai, nuo trijų iki šešių. Dedu dantis. Ligoninės valdžia to nežino ir mokesčių inspekcija taip pat, nes neturiu patento dirbti privačiame darbe.
Abu pareigūnai neigiamai papurtė galvas. Seklys Povilas numodamas ranka pasakė:
POVILAS: - Nebijokit. Šitos jūsų paslapties niekas nesužinos nei ligoninės valdžia, nei mokesčių inspekcija. (Jis nusišypsojo ir atsisuko į komisarą klausdamas jo) Ar ne, Sauliau?
Komisaras Saulius patraukė pečiais ir pridūrė:
KOMISARAS SAULIUS: - Nors tai akivaizdus teisėtvarkos įstatymo pažeidimas, bet tegu lieka viskas taip kaip yra. Mes visi esame žmonės ir turime sergančius tėvus ir mažus vaikus. Šįkart teisėtvarka bus akla ir kurčia. (Jis vėl patraukė pečiais ir nusivalė, popierine nosinaite, išprakaitavusią kaktą.)
Stomatologas Andrius apsidžiaugdamas net pašoko kėdėje. Suplojo rankom ir su jaudintu balsu tarė:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Oi, ačiū jums. Dieve, ačiū labai.
Po to seklys Povilas paklausė jo trindamas smiliumi smilkinį:
POVILAS: - Ar dažnai ateidavo Ieva pas jus?
Stomatologas Andrius jam atsakė pritariamai linktelėdamas galvą:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Taip. Beveik kiekvieną dieną. Jau bus visi metai kai ji ateidavo padėti man. Vaikai ją dievino. Su jos pagalba jie noriai sėsdavo į stomatologinę kėdę. Man su vaikais nebūdavo jokio vargo kai ji būdavo šalia.
Seklys pasirėmęs ranka smakrą vėl jo paklausė:
POVILAS: - Jus buvote geri draugai?
Stomatologo Andriaus veidas apsiniaukė. Patylėjo, po to atsakė:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Taip, labai geri.
Seklys Povilas neramiai sukrutėjo. Pasikasė paausį tardamas:
POVILAS: - Nežinau kaip užduoti šį klausymą, bet norėčiau sužinoti ir tai. Tai labai svarbu šiam tyrimui ištirti. Bijau, kad nesupyktumėte ant manęs?
Komisaras Saulius smalsiai pasižiūrėjo į seklį. Stomatologas Andrius kilstelėjo pečius, skėstelėjo rankom, linktelėdamas galvą liepė klausti:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Klauskit, klauskit. Nebijokit. Jei tik jums padės ištirti šį nusikaltimą.
Seklys Povilas tylėjo, galvodamas kuo geriau suformuluoti klausymą. Po to pasitrynė nosies galiuką ir lėtai tardamas žodžius paklausė:
POVILAS - Ar jūsų santykiai buvo intymus? Ar tik draugiški?
Šis klausimas labai suglumino stomatologą Andrių. Iš pradžių jis išpūtė akis, po to paraudo, išprakaitavo. Jo kakta buvo aprasojusi stambiais prakaito lašais. Po pauzės jis suglumusiu balsu nusijuokė ir atsakė:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Baikit. Ką jus? Juk ji dar buvo vaikas. Tiesiog, aš jai buvau kaip vyresnysis brolis. Mes vienas kitą guosdavome. Patardavome vienas kitam. Pagaliau pasišnekėdavome iš širdies apie viską. Kas bloga, kas gera. Kaip jau sakiau, ji norėjo būti stomatologe. Tai aš jai aiškindavau apie stomatologiją. Rodydavau, mokindavau jai kaip reikia dirbti. Mums būdavo gera kartu. (Jo veidas pasidarė liūdnas, o akyse pasirodė ašaros. Jis nuoširdžių ir sujaudintu balsu dar pridūrė:)Man tikrai labai jos trūksta. Labai.
Kabinete visi tylėjo. Ta tyla buvo slegianti, nejauki, bet staiga stomatologas Andrius suplojo delnais ir sušuko:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Palaukit! Jūs sužinojote apie jos neštumą!(Jis vėl nutilo, po to sujaudintu balsu pasakė Ir pagalvojote jog tai aš.(Užsidengė veidą rankom. Jis buvo labai susijaudinęs ir vis kartojo:) O Dieve, mano. Dieve.(Jis užsidengiąs veidą atsistojo, atsirėmė rankom stalo, suvaldęs susijaudinimą ramesniu balsu pasakė: ) Aš myliu savo žmoną, netgi labai.(Jis vėl nutilo. Atsitiesė nuo stalo. Jo veidas tapo ramus, bet vis dar buvo liūdnas. Jis susidėjo rankas už nugaros, nuleido galvą ir ramiu, bet nuliūdusiu balsu pasakė:)Kai namuose yra tiek daug rūpesčių ir nelaimių, tai net nepažvelgi, net mintyse nepasvajoji apie kitas moteris.
Vėl stojo nejauki tyla kabinete, bet seklys Povilas ją nutraukė vėl užklausdamas stomatologo:
POVILAS: - Kada Ieva jums pasakė, kad yra nėščia?
Stomatologas Andrius jam atsakė:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Kai tik sužinojo.(Jis priėjo prie kabineto lango ir atsisukdamas į pareigūnus pasakė Ieva ir Edgaras Radavičius labai mylėjo vienas kitą ir truputį paskubėjo kaip ir visi jauni žmonės visada kažkur labai skuba.(Jis susikišo rankas į kišenes ir sarkastišku, piktoku balsu pasakė Aš tikrai neprievartauju jaunų mergaičių.
Po to jis nusisuko vėl į langą. Komisaras Saulius vėl nusišluostė suprakaitavusią kaktą. Seklys Povilas kaip visada buvo ramus ir vėl uždavė eilinį klausimą:
POVILAS: - Ar ji pasakė Edgarui, kad yra nėščia?
Stomatologas Andrius žiūrėdamas pro langą jam atsakė:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Taip. Iš karto. Aš iš savo buto leidau jai paskambinti į Kanadą. Tiksliau į Torontą, nes Edgaras Radavičius yra pas savo tėvą Vytautą Radavičių, kuris gyvena Toronte. Jis nuvyko ten studijuoti chirurgijos Toronto Universitete. Edgaras įstojo į medicinos fakultetą. Ten jo tėvas dėsto chirurgiją. Kai Ieva paskambino Edgarui ir pasakė, kad laukiasi vaikelio, jis labai apsidžiaugė. Jis pasakė jai, kad parvyks į namus liepos 5-tą dieną, ir kad viską sutvarkys dėl vestuvių. Tą dieną Ieva buvo labai laiminga.
Seklys Povilas atsistojo, pasitaisė marškinėlius, po to kėdę. Priėjo prie stomatologo Andriaus, padavė atsisveikinant ranką jam. Spausdamas stomatologo Andriaus ranką jis padėkojo jam ir pasakė:
POVILAS: - Atleiskit, man už nekuklius klausimus, bet jau toks mano darbas. Aš turėjau išklausinėti, viską sužinoti. Tie faktai padės išaiškinti šį baisų nusikaltimą. Nepykit, jei įskaudinau.
Stomatologas Andrius spausdamas taip pat sekliui liūnu balsu pasakė:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Aš viską suprantu. Jus geras specialistas ir turite viską žinoti. Manau, kad jūs greitai pagausit tą baisų žudiką.
Seklys Povilas pritariamai linktelėjo galvą. Komisaras Saulius priėjo atsisveikinti taip pat. Spausdamas stomatologui Andriui ranką liūdnai šypsodamas pasakė:
KOMISARAS SAULIUS: - Labai jums ačiū už tokią išsamią informaciją. Ir atleiskit už tai kas buvo ne taip.
Spausdamas stomatologas Andrius komisarui ranką paplekšnojo jam per petį ir jau linksmesniu balsu pasakė:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Tai jūs man atleiskit kas buvo ne taip. Ir ačiū jums abiem už didelę paslaugą mano šeimai.
Eidamas link kabineto durų seklys Povilas uždavė dar vieną klausimą stomatologui:
POVILAS - Kur gyvena Edgaro motina?
Stomatologas Andrius, išlydėdamas pareigūnus pro duris, sekliui atsakė:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Elena Radavičienė gyvena truputį toliau nuo miestelio. Jos namas yra ant miestelio kalno. Sodyba labai graži dar kitaip vadinama “SENASIS RADAVIČIŲ DVARELIS”. Tai sodybai jau daugiau kaip du šimtai metų.
Seklys Povilas dar kartą, tarpduryje, paspaudė ranką stomatologui Andriui ir palinkėjo jam:
POVILAS: -Sėkmės ir laimės jums linkiu iš visos širdies.
Stomatologas Andrius jam padėkojo ir tuo pačiu irgi palinkėjo:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Ačiū. Ir jums linkiu to paties iš visos širdies.
Komisaras Saulius dar kartą padavė ranką stomatologui taip pat ir atsisveikino:
SAULIUS: - Iki malonaus pasimatymo.
Stomatologas Andrius ir komisarui nuoširdžiai paspaudė ranką ir pasakė:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Iki!
Po kelių minučių į jo kabinetą įėjo jo žmona Virginija Šeputienė. Priėjo prie vyro. Pabučiavo švelniai. Andrius Šeputis švelniai paglostė žmonos pilvą. Virginija nusišypsojo vyrui ir paklausė jo:
VIRGINJA ŠEPUTIENĖ – Kas buvo atėję? Pacientai? Laura sakė, kad esi užsiėmęs.
Andrius Šeputis apkabino žmoną per liemenį ir liūdnu balsu pasakė:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Taip, buvau užsiėmęs. Buvo iš policijos. Du detektyvai, dėl Ievutės. Jie dabar viską aiškinasi. Visus tikrina.
Virginija Šeputienė iš nuostabos sustingo, jos veidas išbalo, akis išsiplėtė. Po to nevalingai sušuko:
VIRGINJA ŠEPUTIENĖ – Ką?!(Ji turėjo atsisėsti.)
Andrius Šeputis labai nustebo dėl tokios žmonos reakcijos. Jis greitai padavė jai kėdę ir padėjo atsisėsti, po to paėmė jos ranką, pabučiavo, paglostė jos pilvą ir raminančiu balsu tarė:
STOMATOLOGAS ANDRIUS: - Brangioji, tu likai labai jautri šį mėnesį.(Taip sakydamas, jis palietė žmonos smakrą. Žvelgdamas meiliai jai į akis, kalbėjo toliau:) Tau dabar taip jautriai jaudintis negalima. Dėl mažylio. Supratai?
Stomatologas Andrius papurtė žmonos smakrą ir nusijuokęs vėl pabučiavo jos ranką. Jis paglostė jai galvą, bet Virginija Šeputienė viso to net nejuto. Ji sėdėjo kaip negyva, paskendusi savo mintyse.
***
Eidami poliklinikos koridoriumi sekliai išbraukė iš įtariamųjų sąrašo Andriaus Šepučio pavardę.
KOMISARAS SAULIUS: - Liko tik viena pavardė, ar ne?
POVILAS: - Taip. Važiuojam pas ponią Eleną Radavičienę?
KOMISARAS SAULIUS: - Gerai. Tave nuvešiu.
Seklys klausiamai pažiūrėjo į komisarą, o tas jam atsakė:
KOMISARAS SAULIUS: - O aš turiu truputį reikalų nuovadoje. Parašyti ataskaitas. (Po to šūktelėjo piktesniu tonu:)Tas popierizmas vėžį varo!
Seklys tik šyptelėjo, numojo ranka ir pasakė:
POVILAS: - Ai, nieko baisaus. Pasikalbėsiu su ja ir vienas. Važiuojam.
Komisaras paspaudė greičio pedalą ir nurūko keliu.