http://www.christmasland.ru/php/postcar … PMCTOAHDRM

Praradimas

ir liks tik mintys, kaip bežadės maldos,
ir kris žvilgsnis, lyg gėlė mesta...
visur skambės kaip varpas tavo vardas,
visur, tik ne many,
nes aš jau nebe tas.
O! tuštuma šita - jos nepakelti!
ji spengia ausyse.
nuo miego aš tabletes saujom ėdu,
bet akys nesimerkia

Paukščių kalba

Minu pedalus žolėtu taku,
Krūmokšniai alsuoja ryto rūku.
Ulduk, ulduk, urlį bailį,
Nusėsk, paklausyk, savam kelį.
Čiuvį, čiuvį, čiuvik, čiuvak,
Pasimetei rūke, tik neapak.
Kukų, kkukų, aha be litukų,
Begėdė gegutė šaipės guviai.
Čiar - čiar, čiar - plekšt, paplekšt,
Gražuolis kurtinys „Rėžia sparną“.
O paryčiais grįždamas pagiringas varnėnas.
Baltą blyną užtupdė ant peties:
- Važiuok fitt, ko išsižiojai

Subingalvis

Jei kartais jums bloga diena, tereikia ant ko nors išsivemti. Ne ant to kurį pažįsti, bet ant nepažįstamo žmogaus.
Aš sėdėjau prie savo darbo stalo ir prisimiau, jog man reikėtų paskambinti vienam žmogui. Susiradau numerį ir surinkau jį.
Atsiliepė vyriškas, sakydamas: - „Alio. „ Aš Mandagiai atsakiau: - „Čia Ramūnas. Gal galėčiau pasikalbėti su Neringa Tvarijonaite? „. Staiga  man į ausį pradėjo rėkti maniakiškas balsas: -“Susirask teisingą sup***ą numerį! „ ir telefono ragelis buvo padėtas. Aš netikėjau, jog yra tokių nemandagių žmonių.
Kai susiradau gerą Neringos numerį, aš pastebėjau, jog tą kartą buvau apkeitęs du paskutinius skaičius vietomis. Pasikalbėjęs su ja nutariau vėl paskambinti „blogu“ numeriu. Kai tas pats vyrukas atsiliepė, aš surėkiau į ragelį: - „Tu esi subingalvis“ ir padėjau ragelį.
Aš prie šio telefono numerio prirašiau žodį – subingalvis ir pasidėjau į savo darbo stalo stalčių. Kas kelias savaites, kai mokėdavau sąskaitas ar būdavo tiesiog bloga diena, aš jam paskambindavau ir šaukdavau: - „Tu esi subingalvis“.  Tai visuomet mane pralinksmindavo.

Kai buvo pradėta teikti, skambinančiojo numerio rodymo paslauga, pamaniau jog šie mano gydomieji skambučiai subingalviui gali liautis. Todėl surinkau jo numerį ir tariau: -„ Sveiki, čia Petras Antanaitis iš TEO. Aš paskambinau norėdamas paklausti ar esate pažįstamas su teikiama skambinančiojo numerio rodymo paslauga? „ Jis atsakė: - „NE! „ ir aš padėjau ragelį. Tada jam greit perskambinau sakydamas: -„Todėl jog esi subingalvis“ ir padėjau ragelį.

Vieną dieną atvažiavau į parduotuvę apsipirkti. Ruošiausi prisiparkuoti į laisvą vietą. bet kažkoks vyriškis su juodu BMW užkirto man kelią ir pastatė automobilį į vietą, kurios aš kantriai laukiau. Aš paspaudžiau garsinį signalą ir surėkiau, jog jis užėmė vietą, kurios aš laukiau, bet tas idiotas mane ignoravo. Aš pastebėjau užrašą „Parduodama“ ant jo galinio lango, nusirašiau numerį. Po kelių dienų prieš tai paskambinęs pirmajam subingalviui (Turiu jo numerį greitajame rinkime), pagalvojau jog būtų gerai paskambinti subingalviui, su BMW tai pat.
Aš sakau: -“Ar čia vyriškis parduodantis juodą BMW? „ Jis atsakė: - „Taip, tai aš. „ Aš paklausiau: -“Gal galėtumėte pasakyti, kur jį galėčiau apžiūrėti? „ Jis atsakė: -“Taip, Aš gyvenu Partizanų 24, Jonava. Ten geltonas namas, o BMW stovi priešais jį.

Aš paklausiau: -“Koks Jūsų vardas? „ Jis atsakė: -“Mano vardas Arvydas Pocius“. Dar paklausiau: -“Kada geriausias metas, pas tave atvažiuoti“ Jis atsakė: - „Aš esu namuose kiekvieną vakarą po penkių. „
Aš sakau: -“Klausyk Arvydai, ar aš tau galiu kai ką pasakyti? „
Jis sako: -“Taip“
Aš sakau: -“Kęstai, tu esi subingalvis! „
Padėjau ragelį ir šį numerį įtraukiau į greitąjį rinkimą taip pat.

Dabar, kai turiu problemų, turiu du asilus, kuriems galiu paskambinti.
Tada man šovė mintis. Aš paskambinau subingalviui #1. Jis sako: - „Klausau. „ Aš jam: -“Tu esi subingalvis! „ (Bet ragelio nepadėjau.) Jis paklausė: -“Ar tu vis dar čia? „ Aš atsakiau: -“Taip, „Jis surėkė: - „Nustok man skambinti!, „Aš sakau, -“Priversk. „Jis paklausė: -“Kas tu toks? „ Aš sakau: -“Aš esu Arvydas Pocius. „ Jis sako: - „Taip, ir kur Tu gyveni? „: -Aš sakau, „subingalvi, aš gyvenu Partizanų 24, Jonava. Turiu juodą BMW kieme. „ Jis sako: - „Aš pas tave atvažiuoju tuoj pat, Arvydai ir jau gali pradėti melstis.. „ Aš sakau: -“ Aha, aš labai išsigandau, subingalvi, „ ir padėjau ragelį.

Tada paskambinau subingalviui #2. Jis sako: - „Klausau? „ Aš jam: - „Labas, subingalvi: -“ Jis surėkė: - „Jei aš sužinosiu, kas tu toks…“ Aš sakau: - „Ir ką? „. Jis atsakė: - „Aš įspirsiu tau į užpakalį. „Aš atsakiau: - „Gerai subingalvi, čia tau šansas: - Aš pas tave atvažiuoju. „

Tada padėjau ragelį ir iškart paskambinau į policiją pranešdamas, jog gyvenu Partizanų 24, Jonava ir aš ruošiuosi nužudyti savo gėjų meilužį.

Tada paskambinau TV3 žinioms ir pranešiau, jog Partizanų gatvėj Jonavoje vyksta gaujų karas.

Aš greit sėdau į savo automobilį ir patraukiau į Jonavą. Atvykau pačiu laiku, kad pamatyčiau, kaip du subingalviai muša vienas kitą, priešais šešis policininkus, esant virš galvų žinių sraigtasparniui.

Dabar jaučiuosi, tikrai daug geriau. Pykčio vadyba tikrai veikia.

Šios dienos vaizdelis
Vakar nustojo lietus erzintis:
-Tai lyja, tai nelyja, tik išeik iš namų - būtinai gausi ir pačio smarkiausio užpils.
Vogčiomis pasiklausiau oro prognozės, - patys spalioja, kad nežino.
Du oro frontai kariauja:
Jei vėjas suktelės iš vakarų pusės - lis. Pakryps dešinėn išsigiedrys visiškai.
Gerai, nusiraminu ir užmiegu kūdikio miegu, o dar neprašvitus, jau kišu susivėlusią galvą pro atvirą langą.
Tyku, jokio vėjelio, tik lakštingala obelyje vėl pašiepia:
- Galva kaltūnuota - nelis, nelis, nelis.
Po obelimi žybsi dvi didžiulės, žalios akys. Įsižiūriu - mūsų katinas Martynas, rusų mėlynųjų veislės, stambus patinas. Aišku nori pasigauti lakštutę, bet ne meilei su  lakštute žaisti, suėsti nori
mano Devynbalsę.
- Ne tau Martynai mėlynas dangus, eikš geriau dešriukės duosiu. Vakar vakare nevaliojau suvalgyti.
Įkišau į batono maišelį ir užmečiau ant kompo.
Martynas suprato ir šastelėjo pro atvirą langą. Nutūpė ant kompiuterio procesoriaus, ir pasipurtė...
Kad jį kur velnias? Ilgos, šlapios Martyno vilnos užtinkavo akis.
- Šūdo dabar tau, krapštydamas nuo akių katino gaurus, keikiu ir spjaudausi.
Pakeliu aukštyn galvą - jau prasikrapštęs akis, o krepšelio su sprindiniu galu kumelinės dešros, nėra.
Po lova kažkas garsiai čepsi, ranguoja tas bestija - kumelinę mano.
Griebiu papuolusią po ranka, musėms daužyti pletnę ir plekšnoju po lova, baidydamas begėdį Martyną:
- Visą storą dešrą, blemba... Dar ir man pusryčiams būtų užtekę, o dabar įsikandęs už galo, kaip dryktelės vėl per mane ant lango, - tiek ir temačiau.
Dabar nelyja. Pradėjo šviesintis, aiškiai nelis ir dieną. Tada planuoju į bažnytėlę, ir jau jungiu kompą, kad matyčiau laiką ir žinių pasirankioti. Galvą įkiša užsimiegojusi žmona:
- Tėvai, ar pašėlai, vaiką pabudinsi.  Dar tamsu, o jau prakeiktas kompas šviečia pro langą.
Žmonių gėdinkis.
- Tik ką sakei, kad dar visi miega, nežinodamas kaip atsikirsti - bumbu. Pirmosios ryto ašaros:
- Tau tas kompas ir ėdesis, ir vaikai, ir žmona.  Na ir eik pas savo „Džekutį“, lysk į savo apipuvusį
kompą, įsijunk dar seksą ir spoksok savo nuosavą dešrą apsiglėbęs. Dar metė savo paskutinį argumentą:
- Žinok Džekutis pasileidėlių nemėgsta ir ta Jonavos mokytoja, irgi šnairai žiūri.  Ji tik „Pabliuznyti“ sugeba.
-  O  Dievuli brangus, būtinai turi sugadinti nuotaiką ir iš ankstaus ryto. Į  bažnytėlę juk ruošiuosi.
Blemba, na ir gyvenimėlis, iš visur veje, - sako:
- „Glušą“ ir bažnyčioj muša...

Aprilius
Tai nutiko 1975 - ais metais, Šakių rajone. Pavasarėjant kolūkiuose, pritrūkdavo darbo. Per žiemą kruopščiai pasiruošdavo turimą techniką, lauko darbams.
Belikdavo tik gyvulėlius pasišerti, ir ruoštis fermų remontui, bet „Taikos“kolūkis, sugalvojo dar garažus technikai - pasistatyti.
Ilgai negalvojąs, kolūkio pirmininkas, važiuoja į rajoną, gal pavyks išprašyti - cemento?
Gamybinėje valdyboje taip  ir užprotokolavo, kad Taikos kolūkis, prašo cemento.
Statys ūkio būdu, technikai garažus.
Kovo mėnesio pabaigoje į Vilkaviškio geležinkelio stotį parsiunčia vagoną cemento. Dalindavo tą vagoną keliems kolūkiams, nes mažai rajonui skirdavo.
Balandžio pirmosios ankstų ryta, rajono budintis skambina Taikos kolūkio pirmininkui:
- Draugas Balčiūnai, Vilkaviškio geležinkelio stotyje stovi vagonas cemento, o kadangi nieko daugiau nepagaunu, tai kraukite sau visą. Dar Balčiūnas norėjo pasitikslinti, bet ragelyje pasigirdo pypsėjimas.
- Aha, nori prigauti, samprotauja Balčiūnas. Tik ne mane, va Švyturio kolūkis tai tuoj lėkite lėks, nes jie irgi sandėlius statosi, ūkio būdu.
Kad, būtų tikriau, sėda Balčiūnas į valdišką „Viliuką“ ir pas Švyturio pirmininką, pašposyti nuskuba;

- Klausyk Povilai, kodėl ragelio nekeli? Rajono budintis man paskambino, kad cementas laukia stotyje.
- Tai kad negirdėjau, gal pastrigo ir nuėmęs ragelį girdi pypsėjimą  Pasižiūrėjo pirmininkai vienas į kitą ir nepatikliai palingavo galvomis:
- Taigi kaip sau nori, man liepta pranešti ir pasisukęs  Balčiūnas išėjo.
Povilas pavaduotojui paliepė skelbti „trevogą“, o pats į stotį išbildėjo.
Stotyje tikrai puikavosi visas vagonas cemento, bet dokumentai apiforminti Taikos kolūkiui.
- Tai, kad viskas suderinta su taikiečiais, pats pirmininkas sakė man susivežti, aiškino Povilas geležinkeliečiams. Už vagono prastovą didžiulė bauda tada buvo skiriama, tai sandėlio vedėjas numojo ranka:
- Kad iki ryto, vagonas būtų tuščias ir nuėjo savo keliais.
švyturiečiai išsiuntė visus sunkvežimius ir pusę traktorių, cementą parsigabenti.
Dvi krovikų brigadas sudarė
Iki ryto ir sutvarkė visą vagoną.
Balčiūną iš pirmininkų išvijo ir  apie „aprilių“ pradėjo    jau be jumoro kalbėti.
Cementas tikrai taikiečiams buvo skirtas, bet pirmininkas patikėjo, kad „aprilius“, o kai kaimynai baigė vežti, - išsiaiškino
2008-05-31

Tegul jį velnias

Trys alchašai Valiulių,
Planus šnapsingus kūrė.
Ugninį gert be atvangos,
Bet darbus trukdė 7-metis.
Mama - Rasa, vaidint išmoko,
Raibą paukštytę - kukuojančią.
Tėvelis - Niūnas tiekėju dirbo;
Visą skystą  ir degantį tiekė.
Eilinį kartą, pakilo Niūnas,
Ne, ne debesų prikabinėti.
Aptiko girtą, svečiuose gegutę,
Ir stogdengių brigada,
Į Klaipėdą ją nudengė...

Visą savaitę verkė berniukas.
Mamyte kukų, kodėl Ežys išjungtas?
Močiutė kasdieną apsikaltūnavusi,
Tik viena akimi, pramerkta mato.
Tėvukas keikia baidydamas debesis šnapsingus,
Močiutė žinda, dvilitrę Žaldoko.
Berniuką gi, moterys iš Vaiko Teisių moko;
- Eime vaikut namus į vaikučių namus,
Laikas čia ilgai bus neramus.
Privirė velnias košytės juodos,
Užteks jos visiems ir atliks
Šnapsinis velnias, jau neatstos...

Joninių naktis

Joninių naktis trumpa,
Darbuojamės sušilę.
Laužai sukrauti, - sutemus švies,
Kepti šašlykus - pasikvies.
Stalai dengti paklodėm:
Ant pievos, po krūmu ir prie laužo.
Visur alus putoja,
Šalta gira gaivinti žada.
Merginos ten kvatoja,
Šašlykus mauti moko, laužo šviesoje.
Vyrukai iešmais nešini,
Aplink žarijas laksto tekini.
Pradėjo spirgti jų žandai,
Kur sausvynis? užpilkit ant galvos.
Čirškia, geltonuoja, „kūko“ gabalai,
Seilė bėga, kvapas žudo.
Kaip atkąsti, kepsnio rudo?
Košiu alų aš pro ūsus:
Dūmai ašaras nervuoja,
Nosis irgi aimanuoja,
Tik širdis labai jausminga.
Mergos kužda paslaptingai,
Joninių naktis - galinga...

vom.

Sielos Langai

Sielos langai, tai mūsų akys,
Pro jas mes stebime pasaulį.
O kai įdumba jos labai giliai,
Protelis mus palieka...
Nugyventą kūną įvairiai sudoroja:
Pas mus jį užkasa žeme.
Atitarnavusį kūną palaidoja - kapinėse.
Kapinių tvoros, fosforu alsuoja,
O sielos vaikšto tvoromis.
Jas stebi medžiai betoniniai,
Tik dviem šakom į šonus - išskėstoms.
Kiekvienas medis šeimininką savo turi.
Ne siela išbalusi ten vargsta,
Tai Dievą mūsų, taip nubaudė senai, senai.
O mes prisiminimą saugom jo.

Žmogaus kūnas, tai darbinė masė,
Juk valdo ją galingas protas.
Tik protas niekur neišnyksta,
Bet  mums nematomas yra.
Taip jau sutvertas, šis gražus pasaulis,
Kad mes atgimstame, vaikais mažais.
Vaikai išėjusiems tėveliams,
Sodina dvišakus „Medžius“.
2008-08-18

Lietuvos krepšiukai

Vien tik skausmas supa mus,
Kinų skurdžiuose smėlynuose.
Argentiniečių spurdas nuožmus,
Suėdė Lietuvius klastinguose blynuose...

Palaukit šeitonai; - Italai, Ispanai,
Kitą met Valančiūnas, su savo ekipa.
Nubaus - pasijusit kaip bičių tranai,
Iš jūs beliks, pralaimėjusi klika...

Ne lova kalta

Šiąnakt vėl  pasibaigė vaistai nuo kraujospūdžio.  Guliu ir mąstau, kaip
būtų aname pasaulyje, kur materija neegzistuoja.

Kūnas taip ir liks bambsoti plačioje lovoje, o ją per vargus išsiderėjau iš
neįgaliųjų centro - Vilniuje.

Kaip dabar pamenu telefoninius pokalbius su „Puntuko“ gamyklos vadovais,
kadją reikia pirma sustiprinti.  Pasikels galvos galas su manimi ir nudardės atgal.
Vyrai darbavosi nešposindami, įdėjo dar amortizacines spyruokles, jeigu kristų,
tai be trenksmo. Praplatino iki 1, 50m. visą lovą. Varžtais pritvirtino storos
faneros lakštus. Privirino šonuose papildomus kampuočius.

- Alio. Plentvolis klauso, prisistatau skambinančiajam.  Neištvėrė žmogelis
kitame laido gale ir nusikvatojo.
-Tai, kad mes žmogui gaminome, ne traktoriui.  Priimk rytoj svečius - atvežame
tavo darbastalį, - girdžiu pusiau rusiška kalba, kalbantį  vyriškį. Sutarta:
- Niekur neišplevėsinsiu, nors toli ir nepavyksta į dviračio rankenas įsikibus,
nusitrenkti. Tik po gyvenvietę.

Rytojaus dieną tikrai du vyrai, perkreiptais veidais nuo svorio, drebančiom
kojom, tempia tą sunkenybę prie laukujių durų. Padėti šoko net gaspadinė,
nes per duris netilpo, nepavertus ant šono. Pastatė prie lango, kad gatvė
matytųsi begulint.  Tuoj įsitaisau ir poroloninį čiužinį.

Minkšta ir musės nekanda. Vieną dieną stipriau klektelėjau ir nudardėjo mano
pasididžiavimas su trenksmais. Pasirodo, - nuplyšo metalinis skersinis, prie kurio
tvirtinasi kilnojimo stūmoklis.

Skambinu vėl draugams, o tie jau Kauniečių remonto mobilę brigadą pasiunčia,
likviduoti avarijos. Vėl virina:
Dar kartą viską sustiprina ir atsisveikinam.

Vakare, pasikėliau į pusiau sėdinčią padėtį, ir vėl palengvėle nusvirau į šoną. Dabar
jau nuo stūmoklio tvirtinimo ausis nurovė. Vos ne vos, iškrapštėme tą cilindrą, o
vietoje jo pusantro metro ilgio medinį brusiuką pakišome. Ir po šiai dienai taip
guliu ir jau  niekam neskambinu, tegul galvoja, kad viskas veikia.

Taigi besivartydamas ir tarpais numigdamas susapnuoju košmarą, o prasibundu
visas šlapias:
- Baisi boba, plačiu užpakaliu mane užsėdusi dusina, bet aš kytrauju
ir taupydamas jėgas stengiuosi nekvėpuoti.  Galiausiai konstatuoja:
- Šitam jau dot, visu greičiu pirmyn, - sukomanduoja ir dingsta - būtybė.
Aš sėdžiu ir bandau viską atkurti, o ryte važiuoju ne pas šundaktarius,
bet tiesiai į vaistinę:

- Broliuk, dobiliuk, gelbėk! Vaistinės savininkas kiša vaistus, tik turėk pinigo
ir neblogiau už daktarą patarinėja. Pačių pigiausių parinko ir dar gera nuolaida
pardavė. Aš padaviau Vydūną ir nei neskaičiavau grąžos. Viską sugrūdo į
piniginę, padėkojau ir nuvažiavau pirkti foto popieriaus. Ten net akys ašarot
i pradėjo, žinau, kad tie vaistai daugiau 50 Lt. negalėjo kainuoti. Randu tik 60Lt.
  ir nusmelkia mintis, kad šimtinę jau pra...

Bildu atgal, vaistininkas iš matymo pažįstamas ir išvertęs akis mirksi.
- Tu man šimšę daviai ir nuėjo tikrinti  kasą. Nusikeikiau ir jau sukuosi
važiuoti, nes pats kaltas ir niekam nieko neįrodysi, nes net kvito nepaėmiau.

- Ei Plentvoli, palauk, - prisiminiau, kad niekas „dvišimšės“ nedavė, kasoje neradau;

-Na blemba, nesusivaldžiau. Kriukis pats iš po vežimėlio iškrito. Jam dar
neatsitokėjus, stvėriau už lygiojo kriukio galo ir užsimojau:

- Tuoj tau raudongalvi spalvą nuskaidrinsiu, nes Vydūnas mėlynas, o Daukantas –

žalias. Kriukis grėsmingai pakibęs virš Sauliaus galvos ir staiga klyksmas:

- Dėl Dievo meilės, žmogau, palauk ir išskridusi pro duris klestelėjo ant
manęs buhalterka.
Man taip gera pasidarė, nuo jos kvepenčio kūno, kad ir kriukis iškrito:

- Kalta aš, bet be kaltės, jau spurdėdama ištrūkti, porino buhalterka. Išpūtęs žandus įsikibau į minkštutėlį buhalterkos kūną ir stengiausi ją išklausyti nepaleisdamas. Daug ką pajutau nuo jos malonaus kūno ir piktumo kaip nebūta.

- Aš tvarkiau kasą, ir kol tau rinko vaistus, aš paėmiau visas stambias kupiūras,
saugumo sumetimais. Juk pinigą tu padavei prieš vaistų atnešimą, kad
nereikėtų kelis kartus žingsniuoti.

- Taip visi sutartinai patvirtinom, ir pradėjom kikenti. Saulius šoko dėkoti
buhalteriai, kad už jį aukojosi, o aš Sauliui, kad jis sąžiningas. Visų rankos
susijungė į vieną kumštį, - jautėmės laimingi. Net praeiviai kraipė galvas, nieko
nesuprasdami;

- Kodėl ta mergaitė buvo nutūpusi ant nelaimingojo Plentvolio?
O aš kaip tik laimingas, prisipirkau Maksimoj skanių bulkučių ir jau visai be reikalo,
dėkojau jaunutei pardavėjai, tapšnodamas per petį. Ta susinepatoginusi tik krykštė:

- Ar tu pasiutai šiandieną, ar musė Cė-cė įkando? Bet žinau vieną, kad gero žmogaus,
turi būti daug...
2008-09-11

Ištrauka iš kūrinio

Tas žmogus padarė daug, bet to neužteko. Užplaukė savižudybių banga, pradėjo varyti samanę, o nuo jos puolė ant proto:

- Pamenu kaip dabar baisų vaizdą ir negaliu nutylėti.

Rudenėjo. Gal 35 metų vyras dirbo vikšriniu traktoriumi. Ne pirmos jaunystės „Dėčkelis“ buvo, bet suremontuotas ir šlapiu metu pavilkdavo neišvažiuojančius iš laukų su siloso mase, daržovėmis. Neminėsiu pavardėmis, nes ne visiems patiks, o vardą parašau išgalvotą. Arvydas irgi turėjo savo draugų būrį. Jei pavykdavo per dieną išsilaikyti negėrus, tai vakare namučių neskubėdavo, o kas ieško, tas ir suranda bendraninčių.

Vakarais žinoma žmonelė viena likusi keliais eidavo;

Juk iš atlyginimo ne visi išgyvendavo, tai ūkelius laikė, būtinai. Keturi vaikučiai valgyti prašė – du jau mokinukai buvo. Girtas tėvelis  dažniausiai valdžią rodydavo, pavaikydamas ir taip nežinančią už ko griebtis – mamą. Smurtas buvo dažnas reiškinys geriančiųjų šeimose, o negerenčių iš viso nebuvo.  Taigi niekas per daug ir nesistebėdavo, kad uždaužytoms akimis moterys vaikščiojo.  Prasidėjo ir vyrų karai, vis dažniau nepasidalindavo buteliu, o prigėrę, kad jau per snapą atgal varva, dar ieškojo nuotykių, kol pagaliau naktį nieko neradę – prasipagiriodavo. Atėjo laikas ir iš darbo pabėgti, nes menkas malonumas naktimis plujoti. Kolūkio valdyba tada sugalvodavo visokių bausmių;

Net laiškus šiaimoms rašydavo, peikdami už blogą darbą ir informuodavo, kad nemokės gale metų premijinių ir už stažus priklausančių procentų. Girtuokliai jau ir taip sunkiai  išgyvendami, buvo visai suvaryti į ožio ragą.

Taigi Arvydas nerasdamas kitos išeities, peržegnojo savo šiaimą ir gėdingai pasikabino malkinėje.

Ryte nesulaukę darbo vietoje, agronomai sujudo ieškoti, o pirmiausiai visada važiuodavo į namus, gal dar miega? Tik namuose neradę, keldavo triukšmą, gal kas žino, ar matė kur?

Tik vakare buvo paskelbta  vietinė paieška ir aptiktas bešišypsančioje pozoje, pasikabinęs vos 10 cm nuo žemės.  Pašiūrė buvo žema, bet užteko pasilipti ant kaladėlės ir prisirišti traktoriaus užvedimo virvele. Ji tik 1m. Ilgio.

Dalyvavau palaidojime, nors aš ir nelysdavau į pirmas gretas, bet šį kartą kažkas pakuždėjo į ausį:

- Gaila tokių protingų vaikučių.

- Prie duobės kranto išsirikiavo nuo didžiausio iki mažiausio, o mama prilaikė dar ketverių metukų neesantį Aldevinuką. Įleidus karstą į duobę kunigas pradėjo pamokslauti, o visi braukė ašaras, tik mažius dar nesuprato, ko čia visi žlabanoja.

Kunigas užmetė ant karsto tris grumstus ir leido užkasti.

Mažasis Aldevinas irgi stvėrė grumstą ir paleido į karstą:

- Še tau!!! Visi ašarotom akimis susižvalgė ir tikriausiai suprato skirtingai.

Tik galinga  šimtametė liepa, suošė ir dar labiau palinko jos šakos priimdamos nuodėmingą kūną. Jau byrant žemėm mažius sušuko:

- Romai, ar tu įliptum į šitokią didelę griūšę, matai kiek jų daug viršuje dar yra?

Galiausiai vyriškai besilaikantis augalotas Romas išspaudė pirmą ašarėlę. Jam jau 10 metukų. Apsiavęs tėvo nukleiptais, išeiginiais, geltonais sandalais – atrodė ir žiūrintis į juos. Viduriniai du broliukai, neaiškiais skudurėliais laikė užspaudę savo akis ir jokio balso nesigirdėjo, tik žmonelė neišlaikė ir be garso susmuko, paglemždama ir Aldevinuką. Aš jau nemačiau, kas jiems padėjo, nes mane automatiškai kojos nunešė už storakamienio ąžuolo. Man buvo gėda, kad pamatys vaikai, kaip aš bliaunu. Tupėjau ten kol visi išsiskirstė ir mąsčiau;

- Kiek reikės laukti, sekančios alchagolio aukos, o virto stipriausi ąžuolai.
2008-09-14