Balsavimo rytas

Atskubėjo Lietuvių apsisprendimo diena. Netgi už atominę pirmą kartą priversti balsuoti.
Buvo bandymų ir anksčiau, bet referendumui taip ir nesurinkdavo reikiamo kiekio parašų.
Liko vienintelė išeitis, referendumą skelbti kartu su rinkimais. Lietuvos Prezidentas pasisako prieš
Atominės elektrinės darbo pratęsimą, nebent balsuodamas persigalvotų.  Kiti politikai - gudrauja;
Žmonėms skaudžią problemą sujungė su seimo rinkimais, kad tik daugiau  rinkėjų privilioti.
Prognozuoju, kad referendumas vistiek nesurinks reikiamų pusės balsų, - liaudis tokiame valdyme nedalyvaus.
Politikai nesugebėjo sustoti vogę, ir smaginosi nebaudžiamu pačių priimtų įstatymų nevykdymu.
Šalyje ir toliau klestėjo laukinis kapitalizmas, ir darbo liaudies skurdinimas  arba mulkinimas.
Jaunesni darbo pasiieškojo užsienyje, ir pamatė kaip žmonės dirba ir gyvena kitur.
Lietuvoje liko vadinami verslininkais - prakypę iš kolūkių ir gamyklų griūties. Ne visi galėjo
prisivogti, o tik ten vadovavę specialistai, tai ir savo verslą turėjo iš ko pradėti. Dar nei vienas
sąžiningai dirbantis žmogus savo verslo nepradėjo, be pradinio kapitalo, todėl ir nuskurdo,
dauguma senesnių gyventojų, nes jų nei į darbą niekas nenori priimti. Kad nepameluočiau,
paminėsiu, jog išimtis visgi yra giminaičiams, tokie, kad ir nieko nesuprasdami ir nemokėdami dirba
šeimos įmonėlėse, temdami savo bukumu jų ekonomiką žemyn. Pas mus vertinami tik aukštuosius
mokslus baigę jauni žmonės, o valstybinėse  įstaigose sulindę visi nomenklatūrininkai ir už kyšius priimti.
Lietuvos brandi liaudis pasipriešino tokiai valdymo formai ir bausdami pareigūnus už betvarkę,
neina visai į rinkimus. Jau ne pirmi metai vyksta rinkimai ir vis žadama, bet išrinkus naujus
deputatus jie nieko nekeičia, o tik toliau vagia.
Patikėti politikais galima kartą, du, bet ne visą laiką.  Taigi, šiandien žygiuoja į rinkiminius punktus
tik tie, kuriems gyventi gera ir dalis prigautųjų.
Aš savo namiškių, niekaip neįtikinau, kad atliktų pilietinę pareigą. Iš gyvenvietėje gyvenančių
56 žmonių, balsavome tik 6, kiti nesileidžia į kalbas. Jeigu niekas nesikeis, kituose rinkimuose,
dalyvaus tik ketvirtadalis tautos, o šiiandien aš labai gailinuosi, kad balsavau prieš laiką.
Šį straipsnį įdėsiu rytoj, kad neapkaltintų - agitacija. Čia tik pastebėjimas, kad valdžia akla ir kurčia
liaudies balsui, arba pjauna šaką ant kurios patys sėdi.

2008-10-13
Esė

Po rinkimų

Nutilo verksniai Lietuvėlėj,
Kubilius jau į dūdą pučia...
Darbavosi išverstakiai net sukaitę,
Sekdami Valinsko pasakaitę.
„Tėtušis grįžo iš Europos,
O pareigų ten turi sočiai.
Norėjo Lietuvoj paministrauti,
Bet sveikas protas nugalėjo...
Atsiduso Lietuva lengviau;
Ją saugos Rasos budri akis,
Artūras sveikatos mums įpūs,
Stepas į mokslus šoko,
Eligijus darban vežioti pasišovė,
Visam orkestrui diriguos - Arūnas.
Matysim, kaip jie susigros

Netikėtai pasnigo

Veršelius ganiau tris metus, o kai ūgtelėjau, priėmė dirbti rimtesnius darbus, nes be suaugusiųjų priežiūros buvo pavojinga mane palikti. Padūkimo tikrai netrūko, mat išmokau savarankiškai mąstyti ir sprendimus priiminėdavau pats vienas. Protelis tebebuvo vaikiškas, o norėjosi kuo daugiau pasireikšti.
Keturias klases baigiau mėnesiu anksčiau nei kiti vaikai, nes pats pirmininkas mokytojos išprašė paleisti mane paskutiniam skambučiui dar nenuskambėjus. Už tai prižadėjo mokyklėlės vaikus pavėžinti sunkvežimiu po rajono miestelius. 
Pirmininkas savo žodį ištęsėjo. Vieną rytmetį vaikų būrys sugužėjo į mašinos kėbulą, o aš tuo metu vaikštinėjau paskui veršių uodegas. Labai skaudėjo širdelę – juk tą pasivažinėjimą jiems uždirbau aš, bet niekas nė ačiū nepasakė.
Pirmosios gegužės dienos pasitaikė kaip niekad bjaurios. Trečia diena vargau su savo numylėtiniais, kai oras staiga atšalo. Po pietų taip sutemo nuo atjuodavusio didelio debesies, kad nujausdamas nelaimę giniau veršelius aptvaro link. 
Snigti pradėjo taip staiga, kad net veršeliai išsigandę bliaudami patys bėgo slėptis po medžiais. Vos tik spėjau uždaryti aptvaro vartus, viskas aplinkui baltavo nuo sniego. Pūsdamas sugrubusias rankas skuodžiau į sargo namelį, spėriai mindamas basomis kojomis, degančiomis raudoniu nuo šalčio.
Kitą rytą prašvitus sniego buvo prikrėsta gal penkiolika centimetrų. O sargo namelyje lyg tyčia neradau jokio drabužėlio nei koliošų. Supratęs, kad pagalbos galiu tikėtis tik pats iš savęs, nėriau pro duris laukan. Sukandęs dantis, tarsi nuo grandinės atitrūkęs šuo, skutau per laukus namo. Didieji kojų pirštai niekaip nenorėjo liesti ledinės žemės, bet prisivertęs lenkiau juos žemyn, kad neslidinėčiau. Po kelių minučių pėdų visai nebejaučiau.
Į namus įšoviau kaip kulka, vos neišvertęs pečiu laukujų durų. Vyresnysis brolis akimirksniu pripylė pilną dubenį šalto vandens. Šitą mes jau žinojome – kad panagės nepatekėtų, reikia neleisti kojų pirštams per greitai atšilti. Todėl šokau kazoką tame dubenyje, kol pamažu atlėgo. Tuo metu parskubėjo tėvas. Kaip koks gangsteris išsitraukė iš už diržo butelį nuo šampano:
– Vaike, čia ruginukė, – mirktelėjęs nugurgė iš viso butelio. – Kokie 70 laipsnių tikrai bus.
Visą stiklinę naminės tėvas paaukojo mano kojoms sušildyti. Ilgai trynė jas delnais, o mama įspraudė į rankas šaltmėčių arbatos su šaukštu medaus. Netrukus aš tarsi didžiausias ligonis jau gulėjau po patalais.
Po tokio kruopštaus gydymo kitą dieną vėl buvau ant kojų, o apie pietus jau mėgdžiojau veršelius: bio bio bio!
Sniegas tirpo lėtai ir nutiko nelaimė – vienas gražus veršelis paslydo, nusilaužė priekinę koją. Atsigulęs vis laižė ją mirksėdamas liūdnomis akimis.
Štai ir Plikšakė beatjojąs ant savo širmio.
– Vėlokai išginei, velniuk, jadritvaišiški, – suriko dar iš tolo. – Jau sniegas seniai nutirpo, – priekabiavo.
– Dėde, vienas veršelis nesikelia, kojukę vis laižo, – ėmiau teisintis.
– Tai ko lauki? – sustūgo brigadininkas. – Mauk staigiai pas sanitarą Papirduškį.
Kai pasileidau bėgti, vėl sukliko:
– Palauk! Kur neri stačia galva į dilgėlyną? Aš pats nujosiu, – spustelėjo kulnimis arklio paslėpsnius.
Laukdamas greitosios pagalbos, pietus dalinausi su nelaimėliu: pats nulaižiau sviestą ir storoką sūrio riekę, o duoną atidaviau ligoniui. Veršiukas iš tos laimės net pirštus man aplaižė.
Netrukus lydimas Plikšakės atrisnojo Papirduškis. Vos metęs skvarbų žvilgsnį konstatavo:
– Aiškus lūžis, vaikis čia nekaltas. Veršiai sniego išsigando, lipo vienas per kitą, sutrypė mažiausią. Viktoriuk, neškim jį į sargo būdelę, ten šilčiau, – paliepė Plikšakei. – O tu, mažvaiki, – atsisuko į mane, – atvilk keletą eglišakių, tik ne supuvusių, o tvirtų. Įtvarus išpjausim, subintuosim veršio koją ir kvit!
Dėl „mažvaikio“ Papirduškis dar pasigailės, bet į mišką nulėkiau, laukti „profesoriui“ neteko. Apraišiojęs veršelį, sanitaras atsargiai pastatė jį ant kojų. Pastovėti gyvuliukas pastovėjo, bet tik trečią dieną jau klibinkščiavo.