Fortūnai prasideda morčius.... hi, hi, hi.

Kad ir kaip myli daržą, mažink jo. Apsėk pievelę kiauliniais dobiliukais ir
bus rudenyje graži pievelė, mudviems pasivolioti

Būtinai pas tave atkeliausiu, bet tik aname pasaulyje 

Sigitas Parulskis: Originalus lietuviškas kankinimo įrenginys

Sigitas Parulskis

Hindusai degindavo našles. Vyras numiršta, žmonai nebėra reikalo gyventi. Žinoma, ne visos norėdavo eiti į aną pasaulį paskui savo vyrą. Yra vyrų, kuriems dvokia iš burnos, nešvarios panagės, arba yra ir tokių, kurie laido kvailus juokelius ir paskui pyksta, kad žmona nesijuokia – su tokiu šiame pasaulyje nelengva, kur jau ten keliauti į aną.

Taigi našlėms, kurios neparodydavo didelės aistros mirti su santuokiniu, duodavo narkotikų arba tiesiog pririšdavo prie laužo. O kad nesigirdėtų keiksmažodžių, sklindančių iš degančios našlės lūpų, garsiai grodavo muzika.

Britai, šeimininkavę Indijoje, šį paprotį uždraudė XIX amžiaus viduryje. Lietuviai juo mėgaujasi ligi šiol. Tik dabar žudomos ne moterys, o vyrai.

Tiesą sakant, ne visai tiksli analogija, tačiau daug panašumų ir kai kurie aspektai netgi baisesni. Turiu galvoje vyrų kankinimą sodybomis.

Yra tokia egzekucija Lietuvoje – vežti vyrą į sodybą ir ten jį laikyti visą savaitgalį. Hindusų našlės ugnyje virsdavo pelenais vieną kartą, Jėzus Kristus miršta ir prisikelia tik sykį per metus, o lietuvis vyras sodyboje kenčia visą sezoną. Net ispanų inkvizicija buvo gailestingesnė.

Sukurta daugybė smulkių mitų, esą sodyboje (t.y. gamtoje) yra tokių vertybių, kurių nerasi mieste. Kokios tos vertybės? Pavyzdžiui, žolė. Nuvažiavęs į sodybą turi nusiauti kojas ir basas šlaistytis po žolę. Dėl Dievo meilės, kam leisti krūvą pinigų benzinui, jeigu žolės ir mieste kiek nori. Na, gali įlipti į šuns ar žmogaus mėšlą, bet juk tai irgi gamta.

Arba teko girdėt tokią keistenybę – nuvažiavus į sodybą galima apkabinti medį. Nesusipratimas. Kuo blogesni miesto medžiai už sodybos medžius? Be to, jeigu vyras ima kabinėtis ne prie moterų, o prie medžių – iš tokio nieko gero nelauk.

Girdžiu argumentą – mieste oras nešvarus. Taip, tiesa. Tačiau mūsų plaučiai seniai prisitaikė prie tokio oro, mutavo, ir dabar jiems kaip tik švarus kaimo oras kur kas kenksmingesnis.

Dar keistesnė vertybė yra vaizdas. Esą ten, sodyboje, tereikia sėdėti ir žiūrėti į gražius vaizdus. Tie vaizdai dažniausiai du - į vieną pusę ir į kitą. Jiems apžiūrėti užtenka maždaug trijų minučių. Į ką žiūrėti paskui? Televizoriuje yra šimtas keturiasdešimt penki kanalai, jeigu kiekvienam skirsi po pusantros minutės – išeina du šimtai septyniolika su puse minučių. O juk kiekviename kanale kas nors nuolat keičiasi (išskyrus, žinoma, Lietuvos televiziją), gali grįžti į kurį tik nori kanalą, keisti kombinacijas ir t.t. Taigi – meditacijos galimybės darosi beribės.

Tiesa, sodybos turi dangų. Nenuginčijamas faktas. Labai populiari nuomonė, jog kaime dangus be galo įdomus ir prasmingas. Irgi tiesa. Na, taip, ten nėra šviesos, dangus gilus ir juodas kaip narkomano vyzdžiai. Bet jeigu galvosi apie jo poveikį žmogui, o ypač vyrui...

Žiūri žiūri į tokį dangų – bloga darosi.

- Menkysta tu, - sako dangus. - Utėle, dulke, šliuže purvinas. Pasižiūrėk, kas esi begalybės akivaizdoj.

Ar tai malonu? Tai mazochizmas. Žiūrėdamas į tokį dangų, pradedi kelti klausimus: ką galiu žinoti, ką privalau daryti, ko galiu viltis, imi nujausti, kad nesi vien tik daiktas pats savaime, bet dar ir daiktas sau, o pasitelkęs Georgo Willhelmo Friedricho Hegelio sintezę, suvoki rūsčią tiesą, kad jau esi daiktas pats savaime ir sau, ir tas dangaus gylis pamažu ima skverbtis į tave ir ištinka tiesa, kad pats esi toks pat begalinis, nepasiekiamas, neapčiuopiamas, nieko neuždirbi, nugyvenęs daugiau nei pusę gyvenimo taip ir netapai nei daktaru, nei advokatu, nei TV žvaigžde, vaikai tavęs negerbia, šuo neklauso, o tai reiškia, kad tavęs beveik visai nėra...

Po tokių dangaus seansų du keliai – į beprotnamį arba prisigert. Nuolat kankinasi galvon suaugę profesoriai, kodėl kaimiečiai geria. Į dangų žiūri! O pažiūrėję į dangų – į durnyną. Arba dar geriau – į kapus. Nieko gero iš to dangaus.

Išeini į mišką – klaiku. Tylu, tik šiurpas medžių viršūnėmis bėga. O jeigu kas nors traška, braška ir čeža – akivaizdu, koks nors maniakas sėlina artyn su kruvinu kirviu. Samanose, senuose kelmuose lindi nuodingos gyvatės, o kiekviename krūmelyje, žolėje, ant kiekvieno lapo tupi žudikės erkės, iš politikų išmokę gerti žmogaus kraują – galanda savo nešvankius įrankius.

Negana to, gali pasiklysti. Tik užsižiopsok, tik pradėk vaikytis baravyką, kuris galiausiai pasirodo esąs sumauta ūmėdė – viskas! Iš kur atėjai, kur eini, kodėl ir kam, kaip grįžti – jokios informacijos. Telefono baterija nusėdo, ryšio nėra, medžiai apaugę samanomis iš visų pusių, saulę pasigrobė debesys. O net jeigu ir surastum prakeiktą šiaurę – kokia tau nauda iš šiaurės, jeigu nežinai, iš kurios pusės į mišką pakliuvai. Geriausiu atveju tave suras po mėnesio išbadėjusį, netekusį proto ir vilties kur nors ties Naujosios Zelandijos krantais. Žinoma, visuomet gali tikėtis, kad nušaus baltarusiai pasieniečiai, bet juk ne visiems taip sekasi. Ir tai vadinasi – poilsis.

Nei televizoriaus, nei kondicionieriaus, nei padoraus šaldytuvo, nei interneto, nei muzikos, nei, pagaliau, malonaus rytinio šiukšlininkų bildesio po langais. Tik pamišę paukščiai, tik viskam abejinga, savo amžinaisiais „kas ką suės“ ciklais užsiėmusi Gamta.

Be abejo, yra tokių sodybų, kuriose visi patogumai ir net teniso kortai šalia. Bet kam tada, po velnių, į tą sodybą važiuot, jeigu ten viskas lygiai taip pat kaip mieste. Paslaptis, kuriai atkasti reiktų Heinricho Schliemanno.

Nesu matęs nė vieno vyro, kuris sodyboje pailsėtų. Patyrę sunkiausių išbandymų, kankinami streso ir neurozių vyrai sodyboje ima valgyti ir gerti. Ir persivalgo, ir persigeria, nes gryname ore apetitas iš tiesų geresnis. O juk nieko nėra blogiau, kaip saiko praradimas. Visi vyrai, jėga nuvilkti į sodybas, praranda saiką. Ir grįžta į miestą pervargę, neišsimiegoję, su sunkiais odos nudegimais, sukandžioti, ištinę, susipykę su moterimis, su savimi, su Būtimi, pagiringi ir nelaimingi.

Jeigu girdite kur nors atokioje sodyboje kaukiantį gyvulį, žinokite – tai vyras kankinasi, pririštas prie poilsio laužo.

Eilėje nemokamai protezuoti dantis laukianti panevėžietė 76 metų Veronika Č. priversta valgyti košes ne tik dėl sumažintos pensijos. Ligotai moteriai baigė iškristi dantys.

Jos eilė nemokamai protezuoti šiemet dar neateis. Kvietimo ji veikiausiai nesulauks ir kitais metais.

Vieniems viskas, kitiems - nieko

Moteris svarsto susidėti protezus už savo pinigus. Ji ilgai taupė juodai dienai.

„Kai negali duonos atsikąsti, ir yra juoda diena", - nusprendė pensininkė.

Panevėžietė gailisi, kad piniginės nepravėrė anksčiau, kaip padarė jos dvejais metais jaunesnė kaimynė Janina.

Ši tada už protezavimą paklojo 6 tūkstančius litų, tačiau džiaugiasi gražiais dantimis. Neseniai Ligonių kasa jai grąžino visus iki vieno protezams išleistus pinigus.

Veronika, nesvarbu, kiek jai kainuos protezavimas, dabar gali tikėtis atgauti tik kiek daugiau nei vieną tūkstantį litų. Kompensacija jai bus išmokėta, kai ateis eilė nemokamai protezuoti dantis.

Anksčiau kompensacijos už dantų protezavimą pensininkams ir neįgaliesiems buvo visiškai neribojamos. Sulaukę eilės protezuoti dantis žmonės galėjo nesukti sau galvos dėl protezų kainos. Jie galėjo susidėti dantis ir už 3 tūkstančius, už 8 tūkstančius litų ar daugiau. Kompensacijų dydis nebuvo ribojamas ir dantis protezuojantiesiems savo lėšomis.

Tačiau nemokamo dantų protezavimo eilė buvo visiškai įstrigusi. Mat skirtus pinigus išnaudodavo palyginti nedidelė saujelė žmonių, o kitiems nieko nelikdavo.

Tik krizės išvakarėse susigriebta, kad naštos kompensuoti „holivudines" šypsenas mokesčių mokėtojai nepakels ir apskritai tokia tvarka yra socialiai neteisinga. Todėl buvo įvestos kompensacijos „lubos". Jos šiuo metu siekia 1157 litus.

Tokios sumos pakanka paprasčiausiai plastikinei dantų protezų išimamai plokštelei. Norintieji geresnių protezų turi primokėti patys.

Nustačius kompensuojamą limitą, nemokamo dantų protezavimo eilė galėtų judėti gana greitai, bet taip nėra. Mat iš tų pačių pinigų, kurie dabar skirti nemokamai protezuoti dantis, valstybė turi mokėti 5-6 tūkstančius ir daugiau siekiančias kompensacijas tiems, kurie juos už savo pinigus protezavo prieš kelerius metus.

Vien Panevėžio teritorinės ligonių kasos aptarnaujamoje zonoje (Panevėžio ir Utenos apskrityse) kompensacijų laukia 3044 gyventojai, jiems valstybė skolinga 3 milijonus 728 tūkstančius 980 litų.

Iš šių gyventojų - 2032 Panevėžio miesto ir rajono. Jiems teks išmokėti beveik 2 milijonus 700 tūkstančių litų.

Šiais metais panevėžiečių nemokamam dantų protezavimui skirta 1 milijonas 12 tūkstančių 739 litai, o rajono gyventojų - 383 tūkstančiai 978 litai, iš viso - kiek daugiau nei 1,5 milijono litų.

Iš šių lėšų maždaug trečdalis sumos turės būti atiduota kompensuoti tūkstančius litų kainavusius protezus. Taigi laukiantiesiems eilėje liks apie milijoną litų.

„Vienam ketvirčiui nemokamam dantų protezavimui mums skirta apie 96 tūkstančius litų. Realiai iš šios sumos galime panaudoti apie 60 tūkstančių, nes kiti atitenka kompensacijoms.

Žmonės pyksta ant mūsų, gydytojų, kad eilė lėtai juda, kad kompensuojama suma per maža, kad apskritai jiems sumažintos pensijos. Mums tenka sugerti visą jų nuoskaudą ir pyktį", - sakė Panevėžio rajono poliklinikos Dantų protezavimo skyriaus vedėja Zinaida Šydeikienė.

Eilėje - keleri metai

Panevėžio teritorinės ligonių kasos teigimu, kovo 8 dienos duomenimis, nemokamai protezuoti dantis laukė 7 tūkstančiai 811 panevėžiečių ir 2 tūkstančiai 42 rajono gyventojai. Įstaigos Klientų aptarnavimo skyriaus vedėja Sigita Paulauskienė patvirtino, kad eilė juda lėtai.

Per metus paslaugas arba kompensacijas mieste gauna apie 1000 žmonių, o rajone - maždaug per pusę mažiau. Pavyzdžiui, praėjusiais metais dantys buvo protezuoti 567 panevėžiečiams, dar 349 išmokėtos kompensacijos. Rajone protezų sulaukė 357 gyventojai, o kompensacijas gavo 79.

„Be abejo, eilę stabdo tai, kad turime išmokėti dideles sumas anksčiau dantis susidėjusiems gyventojams", - sakė S.Paulauskienė.

Pernai pakviesti protezuoti dantis arba kompensacijų sulaukę Panevėžio gyventojai savo eilės vidutiniškai laukė 43 mėnesius, arba ilgiau kaip 3,5 metų, o rajono gyventojai - 30 mėnesių, arba 2,5 metų.

Ligonių kasos darbuotojams, kaip ir odontologams, tenka išklausyti klientų priekaištų, kad kompensuojama per maža suma. Pagyvenusio amžiaus žmonės reikalauja paaiškinti, kodėl jų giminaičiams ar pažįstamiems buvo kompensuojami keli tūkstančiai, o jiems tik 1157 litai. Jie jaučia skriaudą, kad ilgai laukę ir pagaliau sulaukę savo eilės turi tenkintis išimama protezų plokštele.

„Retas kuris pensininkas ar neįgalusis primoka už kokybiškesnius, brangesnius protezus. Dabar kompensuojama suma tikrai mažoka. Kažkodėl pas mus mėgstami kraštutinumai - arba kompensacijos visai neribojamos, arba nustatomos per mažos", -„Sekundei" teigė bendrovės „Panevėžio odontologai" direktorius Dainius Kisielius.

Jam pritaria ir Panevėžio rajono poliklinikos odontologė Z.Šydeikienė. Panevėžio stomatologijos poliklinikos direktorius Karolis Valantinas mano, kad kompensacijos dydis yra optimalus.

Pasak jo, valstybė pensininkams ir neįgaliesiems garantuoja kompensuoti kramtymo funkcijos atkūrimą, o tam esą 1157 litų pakanka. Jeigu žmogus nori geresnių, gražesnių protezų, jis turi primokėti.

„Tiek pinigų, kad visiems sudėtų brangius protezus, valstybė neturi. Dabartinė tvarka tikrai geresnė ir teisingesnė už tą, kai vienam buvo skiriami keli tūkstančiai, o kitiems nieko nelikdavo", - kalbėjo K.Valantinas.

S.Paulauskienės teigimu, yra ir daugiau nemokamos dantų protezavimo tvarkos pakeitimų, apie juos gyventojai nežino ir dėl to kyla nesusipratimų.