Kaip greit prabėgo metai, kai netekome forumo galvos, įkūrėjo ir vado Stasio Venskaičio. Likome tarsi našlaičiai, nes be jo forumas ištuštėjo, apmirė, dingo linksmybės. Likome tie, kurie gal labiausiai vertinome Stasį, skaitėme jo išleistas knygas. Aš pati nebuvau labai mylima Stasio forumietė, pykomės, teko nepelnytų priekaištų ir žodžių, tačiau prisiminimuose jis išliks kaip talentingas, jautrus, kiek išdykęs  ir ūmus žmogus. Apie mirusį gerai, arba nieko, tad štai pažymint jo netekties metines, norisi dar kartą jį prisimint kaip rašytoją, žodžio meistrą ir kaip vieną iš sunkiausių žmonių Lietuvoje. Tur būt, kiekvienas, kuris čia lankėsi ar lankosi, turėtų ką pasakyt apie Stasį,juk tiek turėjo rašančių, bendraujančių. Tegu jis visų atminty ir išliks kaip draugas, kaip knygų autorius. Tegu mūsų žvakelės sušildo jo poilsio vietą, o forumo židinys, kurį jis įkūrė, tegu liepsnoja ir toliau, šildant kiekvieną, čia ateinantį.
                         Esame toli ir negalime būti prie jo kapo, negalime padėti gėlių, vietoje uždegti žvakučių, bet manau mūsų atminimas ir palikti čia žodžiai rodo, kad jis buvo ir liko svarbiu forumo gyvenime. Gaila, kad nežinome jo paskutinės rašytos knygos likimo, nežinome, ar ji turi kokį tęsinį ar taip ir liko gulėti stalčiuje. Gaila, kad jo artimieji nepanoro su mumis čia bendraut, būtų iš tiesų labai gražu. Gal būt jo mylimas Poviliukas pratęs tėvuko svajones rašyti ir tai būtų smagu girdėti.
                        O šiandien malonu, kad dega mūsų žvakelės, kad bent tokiu būdu prisimenam šį linksmą, talentingą žmogų, mūsų forumo įkūrėją Stasį. Jo ryškios pėdos liko žemėje ir mūsų prisiminimuose...