Gegužėa 1-oji, tai darbo žmonių šventė

Gerbiami formiečiai, nedarykime darbo šventę  - nedarbo diena! Tai gera proga apsitvarkyti namučius , aplinką, visa kas ką turi užsilikusio.
Kadangi Įstaigos nedirba , atlieka daugiau darbo rankų, pasitvarkyti savo būstus. Siūlau nesigėdinti daryti talkas ir bendrovės , bendruomenės, ūkininkai ir kiti turintys didesnes ar mažesnias valdas ,sukvieskime savo bendraminčius ir pasidarbuokime ,- savo pačių labui. Po visko , žinoma ir bendra vakarienė , ne nuodėmė, tai kodėl nenuplovus dulkių,- "Švaresniu vandenėliu"
Čia tik mano nuomonė,ir siūlau tik pamastyti, ir parašyti ir kitiems, kas turi kokių minčių;
        - Darbingų ir linksmų švenčių!

Aš - karys
Labai mažai tetrūko, kad  šių straipsnelių, būtumėte neskaitę.
Tai galėjau būti 5 metukų, o broliukas „Binkis“ dviem vyresnis. Mus, visus - aplinkinius vaikigalius, traukė po karo dar neišminuotos teritorijos ir jose dar ilgai sproginėdavo bearentys traktoriai. Labiausiai traukė mus - mažius ne ten krūvom sukrauti ginklų likučiai, ir nesprogusios bombos. o  tos piltuvėlio formos didžiulės duobės, nes ten galėjome slėptis, ir žaidėme kavones- skiniuką. Ir kas mums beliko, jei dičkiai mus gonydavo ir į savo žaidimus nepriimdavo.  O jie tai jau gudrūs buvo, mokėdavo visus ginklus išardyti ir vėl surinkti, net granatų kapselius atsargiai išsukdavo, o paskiau ir paraką, bei tolą išsikratydavo.  Mano brolis tai tris krepšius turėjo, kad galėtų rūšiuoti, kur vokiškas- keturkampas ir rusiškas - apvaliai pailgas.  Tolą dėdavo visą į vieną krepšį, bet viską nuo mažių slėpdavo.
  Taigi, po savaitės liūčių savo žaidimus nutraukėme, nes per klampų molį kojų nepavilkdavome. pradžiūvus vėl  atbėgo Bendžiukai ir Sigis pastebėjo, kad mes jau skiniuojame, bet nebuvo kur slėptis. Visose duobėse dar daug vandens buvo. Iš toliau pasižiūrėjus tai tikros žemelės piktžaisdės, molinom akim žvelgė į mus. Aš vistik sugebėjau nuo draugų pabėgti ir pasislėpiau vienoje didžiulėje duobėje.  Ji galėjo būti 3 metrų gylio, bet vandens tik iki pusės, tai ir nusileidau pradžiūvusiu moliu iki pačio vandens, - ten priguliau ir iš niekur manęs nesimatė. Vaikai paieškojo, paieškojo, ir neradę pagalvojo, kad aš namo parbėgau, taigi ir jie išsiskirstė. Nusibodo man ten tūnoti ir pradėjau kaparnotis į viršų, bet pagal pat viršaus paslydau, ir kaip koks obuolys  nusiritau į vandenį. Kai atsistojau vanduo buvo virš galvos, bet man kažkas diktavo, kad netraukti oro, nes jo vandenyje nėra., o po poros žingsnių jau galvelė išlindo iš vandens.
  tada ir prisikvėpavau, nes pagal dugną buvo klampus dumblas ir neslydau žemyn o kai tik palipdavau dar keletą žingsnelių, ir vėl atgal įvažiuoju, ir vėl murkt po vandeniu. Tas vanduo jau pasidarė geltonas ir neskanus ir tik biskį netyčia paragavau, bet išlipti tai neina.
    Kišenėje buvo tik vienas rusiškas šovinys, ir daugiau nieko, todėl kojų pirštais kasiausi trepučius kad vis galėčiau palypėti - aukštyn. Kai tik išlindau iki juosmens ir surikau -Mano laimėta, vėl įvažiavau atgalios, ir dar vieną gurkšnį vandenėlio įtraukiau, net pilvą suskaudo nuo to molio. Atsargiai vėl iki tos pat vietos išlipau, bet toliau nei klypt. Iš nevilties gailiai raudojau, bet į mano mažą galvelę, lindo vis naujos mintys.
  Pradėjau protauti, - o pirmutinė mintis buvo, kad jei tik neskubėsiu, aš iš čia išsikapstysiu, bet mane neramino laikas, - saulė leidosi. Mano išsigelbėjimas ir buvo šovinys, - prie pat vandens iškniebiau duobutę, paskiau, jau galėjau viena ranka ten užsikabinti, o kita kapstyti. Darbas buvo nespartus, bet net patiko, o galvoje kirbėjo mintis, tik neskubėk, nes vėl nusirisi į vandenį. Kai jau pagaliau pavyko iš lysti iš vandens, darbas paspartėjo, nes abiem kojom įsispyriavai duobutėse, o knisau abiem rankom ir pagaliau persisvėriau per krantą. Iš tos baimės, kuri atsirado tada, negalėjau atsistoti, o  šliaužiau pilvu tolyn ir blioviau, tik kai pasibaigė ašaros, jau prietemoje, visas kažkodėl drebėdamas, žingsnis po žingsnio kiūtinau namo, Aplinkui buvo girdėti, kaip mane visi šaukia, bet neturėjau jėgų atsiliepti . tik sudejavau ir susmukau.
  Iš girdau, kažką sakant;
        - Dieve mano, negi ir tas susprogo, bet aš stryktelėjau, o šalia beverkianti mama ir dar  daugiau žmonių prisirinko. Visi svarstė, kaip toks šūdukas galėjo sugalvoti, kad čia ir suaugęs būtų prigėręs.
Tai Dievo pirštas - ne kitaip

--------------------------------------------------------------------------------

PAGIRINGOJO MALDA
O šventas Dieve, Viešpatie galingas,
Ar gali tu suprasti žmogų pagiringą,
Ar gali tu stebuklą tokį padaryti,
Kad gurkšnelį mažą gaučiau kur išryti.

Neprašau šampano ir vynų rinktinių.
Būčiau aš laimingas, gavęs kaukolinio.
Oi kaip skrandį tampo ir galvelę sopa! -
Kaip reiks nusivilkti mums į tą Europą!

Nu gi, kol pasieki artimiausią "tašką",
Prakaitas upeliais tau nuo veido teška.
Gal geriau sėdėsiu jau savoj tėvynėj -
Tegu iš Europos teka kaukolinis.

O šventasis Dieve, būk visiems teisingas
Ir išgirski maldą, maldą pagiringo.
Jei vėl sugalvotum tvaną pražūtingą,
Tai paleisk virš žemės debesis šnapsingus!
2007-06-27 14:07

“Bambalinė” Lietuva

Šiandien gražus orelis, Mūsų kaimelyje iš pat ryto zuja jaunimas.
Važiuoju ir aš  su savo klypračiu “Džipu”- Pasižmonėsiu.
        - Čia tavo, čia mano, o čia plentų valdybos,- atitipena trise, vos metro aukščio ,- “kadrai”.
       - Sveeeikass, dėde.Na tu juk sergi? – kaip ta , na cukrine, na tu cukraus negali – vienas per kitą puola mane “Kadriukai”.  Pakeliu aukščiau galvą, stengiuosi suprasti vaikus, o jų protavimas man iškart patiko, - matosi , kad bus jumoristai.
             - Tai ką , chebra,- neįšiepiam, ir pats nusipurtau. Plastikiniame krepšyje trys bambaliai “Ugnikalnio” alaus 9.5 laipsnio.
- Jo dėde, cukraus trūksta, kas tokią bjaurybę įšieps, vemti verčia.
- Tai kan terliojatės su tomis pamazgomis, va aš negeriu ir nieko
Gyvenu ir nenoriu.Fui bjaurystė, dar kartą dirbtinai nusipurtau.
- Tai sakote cukraus, gerai , bet su viena sąlyga , kad padėsite šposą iškrėsti;
- Šposą , visada!.  Tada laukite prie šio prūdo, aš tuoj sugrįšiu, ir
Viską sutvarkysime.  Visu greičiu – pirmyn, sukomandavau ir išdulkėjau namo,- cukraus, o po ranka pasimaišiusį piltuvėlį ir nuo majonezo kibirėlį irgi prigriebiu- pravers.Prie prūdo tuščios taros , kiek nori, todėl pasiimame dar porą tuščių bambalių ir konstruojame.
     Iš vieno darome du, perpildami pusiau, ir į vieną supilame cukrų, o kitus iki pusės prišlapiname ir užpilame užgnikalniniu.  Kruopščiai paeiliui kliunkuojame, ir vėl užsukame. Dabar vaikai laižo saldų alų, o aš skubu pakelėje gražiai pastatyti vaistus, nes girdėjau, kad šlapimu žmonės gydosi , bet nežinau nuo ko? Sakau; --
Gal mačys ir nuo gėrimo.  Po keleto minučių, turi vėl atvažiuoti autoparduotuvė, o mes tai jau gerai įsisavinę tą laiką, nes pražiopsosi , niekas nekaltas,- liksi it musę kandęs.
    Iš  pakelės namo-vaiduoklio keturpėsčias” atvaro arklius” ir ten budėjąs Kęsčius. Kenčiu baimę, kad tik ta “lavkė” dar nepasirodytų, ir jis spėtų atkulniuoti, kitaip paklusnusis pardavėjas sustos pagirdyti ir ten, negi pramesi pelną, juk dabar toks darbas, kiek sugebėsi susirinkti.
        Pagaliau Kęsčius jau čia, susidomėjo. Pirma paspyrė, aha pilnas bambalis – reiškia likimo draugas bus pamętęs.Vaikai net už krūmo giliau sulindo ir delnaus zūbus užspaudė, o aš , geradėjas, važiuoju artyn. Kad nereikėtų dalintis su manimi, Kęsčius  Užsivertęs traukia visą vienu prigulimu, ir tik baigęs pradėjo smarkiai šniopuoti. 
- Tfiuuu, blęt, kaip koks myžalas, na ir alų pradėjo daryti. Keikėsi Kęsčius.
- Staska, - žinai to pilsčiaus prilupau, šachta degte dega.........
- Nieko Kęstuti, žinau , anksčiau kai užsidegdavo, nuo samagono tai tik ir myždavo į burną, kitkuo neūžgesindavo.
Va , tai tu jau nebijok neužsidegsi nes čia myžalus ir gėrei.
- Nepizdi Bakaną, aš dar jaučiu ką geriu, bet tikrai pagerėjo,- ant akių šviesiau pasidarė.
- Tai aš tau tankiau primyšiu, - Kęstuti, svarbu , kad pagerėja ir Kęstukas suglumo,o kai ir vaikai iššokę iš  krūmų pradėjo pirštais dainuodami rodyti;
- Kęsčius – myžčius, Kęsčius – myžčius, jau ir bėgte prie lavkės pasileido. Su vaikais sutarėm, kad ir toliau nelaimėlius gydysime, visi nutarėme, kad myžalas – sveikata, tik kaip dabar rekląmą panaudoti, brangu šeitoniškai

Tracharas

  Galbūt jau lankiau  penktą ar šeštą klasę, nes labai gerai pamenu;
     Atitrūko mūsų karvutė nuo grandinės ir pradėjo varijoti;
- Mums nieko nei neįtarent , nupūtė nuo kubilo maišą, tik fūūūūūūūi per nosį , lyžt su savo aštriu liežuviu ir dingo maišėkas. Niekur jis nė nedingo, paprasčiausiai buvo nupūstas po kojomis ir sumintas, o karvutės jau ir visa galva pabalusi, mat įkiša kubilan galvą ir pučia iš skanumo per šnerves.  Žinoma , jos kompresorius galingas, pūsteli ir aplink visur balta balta . Taigi siautėjo , karvutė , siautėjo kol sumaurojo visą maišą , ten buvusių miltų, net šonai:”Užsirietė”. Tada pastenėjo , padūsavo, kad taip greitai pabaigė, dar pašniukštiniėjo vienur, -kitur, bet jau nieko skaniau neaptikusi ir visai aptingusi – nustyrino atsigerti.
Prūde vanduo žinoma nekainuoja, tai dievučio “Dovana”. Todėl ir maukė juodmargė  , neskubėdama , bet užtikrintai, gurkšnis po gurkšnio. O šonai vis rietėsi ir rietėsi, kol pagaliau atsitraukė  tolyn nuo vandens ir.....keberiokšt, ne ant šono , kaip paprastai visos bliausnos guli, bet visas keturias kojas į viršų užvertė
      Pasišokinėdamas ir pasišvilpaudamas, straksėdamas nuo vienos kojos , ant kitos – grįžau iš mokyklos.
Na čia dabar, visos karvės , kaip karvės , o ta išsižergusi kaip kekšė ir rodo snukiu į tęšmenį.  Ne , ne , ne į tešmenį- pradėjau suprasti ir atsikvošėjąs nėriau į kambarį;
- Mamole –ole! Mūsų cirkininkė kojas pakratė, ji į pilvą snukiu rodo, o pilvelis  oho – ho!
Eik tik ėsti blynų, netauzijąs niekų, per tave ir taukų ant nagų  užtiško. O aš jau rimtai , pro ašaras;
- Mamyte tik pažiūrėk tu į ją , tokios aš dar nemačiau, ir pradėjau žegnotis , kad įtikėtų.
Visa nepatenkinta, mama , paslinko skoradą su blynais nedakepusiais toliau ant nekarštų rinkių ir , kaip koks “Neviernas Tamošius” iššlubabo laukan.
- Vajėzus  Mąrija!- sukliko mama .  Išputo , ne kitaip ir pasikasojusi undoroką, tekina pasileido pas Bendžių, o tas kaip visada , pasiėmęs savo ilgą lazdą , špokus baido.. Tai bene vienintelis  pas juos buvęs natūralus maisto šaltinis – pusžalės vyšnios. Todėl taip uoliai Bendžius jas gynė nuo špokų. Šešiolikmetis Jonukas jau senai  užnemunėje ubagauja ir parsiranda tik kas trečą dieną su maišu gėrybių.  Ne, vien atliekamų plutelių Jonukas pusmaišį parsinešdavo. Pats savo akimis mačiau ir lašinukų bryzelis buvo, ir  kaulas nuo kumpio, tik žinoma jau nugraužtas, bet sriuba dar nuverda.. Taigi  motka dar nuo šimto metrų pradėjo šaukti;
- Jonai joneli, gelbėk kaimynėli, - karvutė mūsų, karvutė, karvutė.Metė Jonas savo ilgąją lazdą ir žiūri su nuostaba;
- Tai karvutė sakai, aha , karvutė, o žibalo ar turi, tai vaistas nuo visų ligų. Gerai viskas , kas brangu, bet žibalas gyvuliui – geriausia
Parbėga abu, Jono  kelnės iki kelių nupampoliavusios , o gal du metus neplautos kojos apaugusios juodais šeriais, Brrrr, visai nesiartinu, o motina jau iš karto man šaukia;
       -  Sūneli , vaikeli, tik tu bėk į pagirį pas Papirduškį, gal namie bus  tas prakeiktasis – gyvulių kotas!.  Sakyk  išputo karvutė, ir pats pavaryk jam arklį, kad tik greičiau būtų. O mudu , su Joneliu , to žibalo – jei, žibaliukooooo, ir tik pamačiau, kad jau pila iš kanės į alaus butelį.
        Pasileidau tiesiai per laukus , kad arčiau būtų ir tuos tris kilometrus netrukau įveikti. O visai prie sodybos ir patį Ppirduškį pamačiau parjojant ant savo poniuko.
- Ar man kokių žinių atneši – vaikaiti,O gal riešutauti skubi, tų velnių šiemet užderėjo, kaip niekad..
- Pas jus dėde Pranai, mūsų katvutė persiėdė , jau guli
Ir jau guli aukštin kojom, o ne kaip visada,
      - Gerai vaike , tik užvalgysiu ir įrankius pasiimsiu, ir tuoj pribūsiu.
         -Bet mamytė liepė  nepalikt ir arklį jums pavaryti, kad tik greičiau būtų.
- Aš kai kam pavarysiu arklius,- tikrai pavarysiu ir nusėdęs
Nuo arkliuko pareiškė;
- Aš dar be pietų...?!

Tada jau išpuola jo gaspadinė laukan ir storu balsu riaumoja;
         - O tik ryte sakei man, kad visą dieną  fermoj kraujus imsi. Tai ir nekaičiau , nieko.  Ką aš tau dabar pakišiu? Skilandžio nei negalvok suryti, - rugiapjūtei  čėdinu, juk be talkos neapsieisime, o ką talkininkams duosi.
         - O kad tave šimtai – boba, karvė žmogui stimpa, o aš nėdęs kaip šuo, perkarusiu pilvu.  Na gerai jau , gal ten ką gausiu užkrimsti, ir vėl ropščiasi ant savo arkliuko. Tik biskutį , didesnį už poniką.
- Moče, tą brezentinį krepšį su mėlynu kryželiu, - temk šian, ir šaltdruskės visą poką įmesk.. Pagaliau “greitoji pagalba” pajudėjo. Tas jo arkliukas buvo taip išmokytas, kad  tik vietoje kojas kraipydavo, o greičio jokio. Kai pasakė , kad ponio ginti negalima , nes jam dar toli gali prisieiti šeimininką nešioti,- aš vėl pasileidau  po tiesumu , bėgte
Jau buvau namie ir raportavau motinai, kad Papirduškis neleido arklio varyti, o jau ir jis netoliese buvo. Mamelė tik susiėmusi galvą aimanavo;
      - Ale jau nepasiskubins , tas “Gyvulių kotas” , jam vienaip rodo , stimpa gyvulys, ar tik serga.
   Tik įjojęs kieman , Papirduškis pareiškė;
        -  Boba, aš dar be piėtų, kol sugirdysiu šaltdruskę, tu padaryk ko valgomo.
        - Ale , kad girdėme jau žibalo  jei, visą juodbutelį , nuo alaus suvertėme.
       - Kur tas “Bemberdžius” aš jam subinę išvašuosiu, - pažystamas braižas , jau ne vieną karvę pastaipino.  O Bendžius jau senai namie savo juodą darbą padaręs, dabar vėl špokus baido.
         - Dbar jau šūdas bus, jeigu prireiks pjauti, mėsos joks maistas nepriims, nes žibalas įsigeria į mėsą ir ilgai smirdi. Darau  trocharą, kitos išeities nėra, o tu boba siūsk vaikį  samanės parnešti, dezinfekcijai reikia, ir pats burnelę , prarysiu.
          - Vaike, še  rublį pas Juodaitį tik 30 kapeikų , butelis.
         - Jokio Juodaičio, aš to jo šūdinio  - negersiu, Pas Petronaitį, ruginukės, ir už visą rublį , į gydymo kainą įskaitysiu. Tik greičiau , oi kaip ant dūšios negerai. Aš dar spėjau pamatyti, kai , su kažkokiu daiktu kalė karvutei į šoną.  Iš tryško dvimetrinis fontanas, o aš kiek įkabindamas vėl pasileidau per laukus.  Petronaitienė daugiau nerado, tik vieną labai didelį butelį, o tas samagonščikas tikriausiai virė ir visai nesirodė.  Partempiau visą litrą, o ir karvutė jau buvo subliūškusi. Bet per įvestą šone piršto storumo vambzdelį dar rūko garas. Tada Papirduškis aprišo karvutę šniūrais, kad tas vambzdukas neišsitrauktų ir pradėjo dezinfrkciją;
          - Boba,  “čierką” ir duonutės kąsnį , temk čia, o pats užpylė samanės ant vatos ir tepliojo aplink žaizdą. Kai paėmė ir antrą “čierką” Papirduškis vėl prakalbo;
           -  Nuo stipimo vaistų nėra, trocharą palaikysim per naktį, kad vėl nesusidarytų dujų, o dabar sugirdom dar šaltdruskę , kad pratrystų, greičiau tie prakeikti miltai išeis..
    Dabar pamačiau Praną jau užstalėje, bet ir bjaurus buvo – tikras gyvulinis;
- Boba , tai ką čia ėsti , vienos ašakos, ir nusikąsdamas žuvies kuprą atsargiai čepsėjo, o likusę demonstratyviai  metė po stalu
- Tai gal lašinukų papjaustyti, keliaklupščiavo mama.
- Aš ne vilkas , žalios mėsos neėdu ir vis pylėsi samanę,
Čierkutę po čierkutės. Davai tuos lašinius čia – traidino Papirduškis mamą.
- O išvirti nesugebi, vėl , neįtiko jam. , o kai tik vanduo užvirė  vėl pradėjo šaukti;
- Duokš greičiau čia, jau pusę butelio nugėriau, ir nieko,
Brudas čia , o ne samanė, žadėjau dar tau pasiųlyti , bet dabar matau , kad man mažai bus.
           Tik nezaunyk niekų, litrą šnapso jis mat išgers ,- tai ir liksi nakvoti, po stalu. Ir tik spėjo ištarti tuos žodžius , kaip plėšė  Papirduškis kakta į stalą, bet greitai pašoko;
        Tai gal aš jau ir eisiu, nes dar pas  Valaitienę reikalų turiu, o tą bonkę – šiukštu, nei neprisiliesk,  rytoj iš ryto atjosiu vaistus dar suleisiu, ir atsirokuosim – kiek skolinga?
        Kiek mano protelis leido suprasti , tai Valaitienė buvo antri jo namai.  , o karvutė po antro apsilankymo, visai žvali pasidarė.
Aš labiausiai pykau už žuvį, mums tokia skani ji būdavo, o tas tingėjo ašakas rankioti, ir sumetė po stalu. Jam išsidanginus , aš žinoma susirinkau, o mamelė dar ilgai poterevo;
       - Apsaugok , mua viešpatie, - nuo maro, bado ir Papirduškio.

Rytojaus ryte , man jau ne mokykla rūpėjo, o baisiai traukė Murausko gyvuliukai, o jis visą mėnesį turi ganyti 20 karvių, ir gydyti  jas , jeigu tik prireiktų.
Viskas mano buvo suruošta jau iš vakaro, daržinėje paslėpta lašinukų ir duonutės- pietums ir gražių saldinių obuolių. Todėl ryte tik papusryčiavęs ir išbėgu mokyklon. Daržinėje pasikeičiu
Knygas ir dumiu patenkintas, Šiandien , jaučiu , bus įdomu, o mano tikslas tik už poros km.
   Murauską randu raudonom akim. Ir visą šlapią nuo prakaito, o obuolių dar nuo vakar likę, jam nei valgyti jau nesinori, todėl paprašo manęs suginti karvutes į pavėsį , kai priės. Taip ir padarau , - už valandžiukės, kai tik jos pradėjo gulti , ir parsivarau visas į sodybą. Jos įsikuria aplink prūdą, ir vienos geria, kitos tik taip braido. Petras guli aukštelnikas, įsispoksojo į dangų ir pradėjo;
         - Toje fermoje aš visą laiką dirbau, bet ten ir veršelių tvartas yra, o juos prižiūri Žvirblių šeima.. Taigi vieną pavasario rytą jie man paženklina sergančius veršelius ir toliau užsiiminėja savo reikalais, o aš staigiai suleidžiu jiems vaistus ir pasilieku stebėti, o kad laikas neprailgtų, matau atneša į fermą spaudą., Einu į  poilsio kampelį, sėduosi prie lango ir skaitinėju. Girdžiu , kaip kita pus lentinės sienelės džiūgauja Žvirbliai,  Jonukas garsiai skaito iš Amerikos gautą laišką , kad ir Marytė girdėtų. Ogi brolis  neužilgo žada parvažiuoti pasisvečiuoti, ir dovanų visiems jau pripirko, tik vis sveikatėlė dar šlubuoja. Vienu žodžiu liepia laukti telegramos, kad sutiktų, nes nežino kur iš stoties važiuoti, ar eiti?  Murauskui žaibiškai kyla planas ,  kaip Žvirblius apgauti, ir jau kitą savaitę, Žvirblis Jonas  gauna telegramą, kad  penktadienyje , iš Vilniaus autobusu į Šakius,atvažiuoja  brolis Augustas, požymiai;
       Du geltoni didžiuliai čemodanai, o pats vaikštinės užsidėjas baltą  skriblių. Telegramą gauna iš vakaro, kaip ir priklauso solidiems žmonėms. Žvirbliai niekam iš giminės nei neprasitaria, mat visas dovanas planuoja susiglemžti sau. Nepasotinamas godumas daro savo, ir per naktį iš proto kraustosi;
          Pasidekiuoja vežimo pasostes, išsiblizgina net arklius, patys pasišlipsuoja ir pro tamsą išlekia į Šakius.  Bet ir antras autobusas jau atvažiavo iš Vilniaus, o brolio Augusto vis nėra Niekas nei matė , nei girdėjo . Tik tada žmogelis susiprato paskambinti į Vilniaus stotį, o iš ten gavo atsakymą, kad amerikonus jie aptarnauja bet kokiu atveju ir pirmąja eile, o šią savaitę stotyje tikrai nieko nebuvo iš Amerikos.
  Grįžta Žvirbliai namo nosis nukabinę ir spėlioja, kas taip begėdiškai pasielgė, o dabar jau nesužinos , mat visi jau A+A.

Mechaninės dirbtuvės
Ūkio mechanimės dirbtuvės, garąžai, sandėliai buvo įsikūrę prie
Siesartis upelio,
O už puskilometrio , kitoje pusėje, magistralinis krašto kelias
„Kaunas – Šakiai".
Visas technikos kiemas nesutilpo toje kelio pusėje, todėl technikos
saugojimo aikštelė ir plovykla jau bazavosi kitoje pusėje magistralės.
Nepatogumas buvo didelis, nes pastoviai per tą magistralę reikėjo
pervažiuoti su didžiule technika. O netoliesia buvo pamėgta
autoinspektorių vietelė, budėjimui.
Mes nenoromis visą laiką buvome stebimi, budrių „Draugų" akių , ir
kai tik jie užsimamydavo išgerti , toli važiuoti nereikėdavo,-
girtuoklų pakakdavo vietoje.
Pakakdavo pagėrusiam pervažiuoti eksfaltuotą magistralę, kaip prisistatydavo
kokas „draugelis", ir paprašydavo patodyti teisiukes. Kad
neįsipliekstų konfliktas
staigiai traukdavai penkutį ‚''ant butelio'' ir  gūsdavai į
autoinspektoriaus kišenę, o jei
prisistatydavo ne vienas , reiškia , kad jau paskūstas, ir meluok ,
kad teisių neturi su savimi, o pervažiavo su visu indventriumi draugas
kuris nuėjo savo reikalus tvarkyti, ir ką nors pasikvieti,
paliudyti..
Visi visa tai žinojo, bet įrodyti buvo sunku. O jei stovi pakelėje „Policajus"
tai ir pats matai , ir nevažiuoji. Taip ir žaisdavome , kol visiškai
prisigėręs koks durnelis papuldavo, tai tada jau turėdavo galimybę
pagerti ilgesnį laiką, nes be teisių galėdavo dirbti tik remontniku, o
tai jau visi vaišindavo , už pagalbą remonte, o įpatingai tie , kurie
turėjo chalimnus darbus ir reikėjo greita sutaisyti gedimą, tai
puldavo keletas rimtesnių vyrukų ir gedimas tuoj būdavo pašalintas , o
už tai žinoma buvo ir butelaitis pastatytas. Butelaičio toli ieškoti
nereikėjo, kitoje pusėje magistralės didžiulė sodyba.
Ten gyveno „Šinkorka" – našliukė Maskvytienė. Kas norėjo galėjo ir
kambaryje išgerti, ir užkandėlės duodavo , žinoma už pinigus, o jei
dabar ir neturi tai nebėda, - skolon
gausi, kapeikėlę daugiau primesi , grąžindamas.Nenorintiems kambaryje
puotauti, buvo
už ūkinio pastato visi patogumai ;
Leido naudotis net nuosavu, ten buvusiu , už ūkinio pastato tualetu,
beje nemokamai, o stalas buvo senoviškas didelis, o svarbiausia, ir
suolai sukonstruoti iš
Abejų pusių. Pridėta plytų ir užmesta ant viršaus net obliuotos
lentos, o tas lentas, patys iš lentpjūvės atsivežėme ir stalių
dirbtuvėse, per oblerką perleidome, kad sėdynę daugiau nepasipašinti.
Po vieno pagėrimo taip ir buvo nutikę, kad smarkiai niežtėti buvo
pradėją, tai vienas kitam išrankioją rakštis ir nuobliavome lentas
bendram labui.
Prie pat stalo ir kūgį šiaudų buvom susikrovę, su techmika prisivežėm,
ir kokius 5 m.į viršų prikrovėme. Tai buvo ir Maskvytienės gyvuliukams
tvarte pasikrėsti, kad visą laiką švaru ir sausa būtų ir mums
pramigti , kai pavargsti bedirbdamas užstalėje.
Ten visą laiką buvo žmonių, vieni išeidavo , kiti ateidavo, bet
lankytojai vasarą buvo pastovųs, ir net naktį nakvodavo tuose
šiauduose .
Ūkio valdžiukė visa tai žinojo, bet sutvarkyti ne taip paprasta buvo,
nes milicija
Per daug nieko nerasdavo, vieną kitą butelaitį, o juk pilstuko tais
laikais nebuvo, visa valdiška, o samagonu neprekiavo, jei ir gerdavo
tai patys lauke atsinešdavo. Užsimokėjo keletą baudelių, bet nuo to
tik atsargesni pasidaro, o pristatydavo jau su lengva mašinėle iš
reikopsajungos sandėlų ir ne po daug, užtat ir nepagaudavo, o kas čia
yra,- tik pusę rublio brangiau, bet užtat užsimanei , ir yra , jokių
miestų , jokių 11 val.

Vaizdelis

Dirbame šeštadienyje, po pietų reikės vežti šieną. Tvarkomės tecniką ,
sutepame pasivaržome veržlias.Visas darbas vyksta už Maskvytienės
sodybos, tame technikos laužyne. Ant stalo stovi butelis, papjaustyta
lašinukų, svogūnų laiškų, duonutės.
Kiti buteliai paslėpti šiauduose. Netoliese sustatyti traktoriai,
dirbame tikrai nuoširdžiai, nes niekas kitas tokių darbų už mus
nepadarys.Žinome ir savo eilę , kas po ko eina išgerti, ir taip
butelis , po butelio, o ten sargavęs Jonas jau šlumštelėjo pas kūgį ,
matyt paėmė be eilės.Na tokia jau "godų"dalia
Kažkas pakėlė galvą ir pranešė, - niaukiasi, reiškia bus lietaus. Kad
bus tai ir gerai ir blogai, nes šienas sausas, patiems nuostolis, o
gerai , kad dirbti šiandien tikrai nereikės ir galėsime pagerti iki
nuvirtimo.Vistik tegul "pila"Netgi metalas sudyla, o čia žmogus.
Kai kurie taip ir daro jau du ilsisi, mat jie buvo godesni, ir po daugiau gėrė.
Pasižiūriu ir aš į dangų, o kad vaizdas būtų aiškesnis, paeinu į šoną
ir šušunku;
- Vyručiai , vyniojame meškerias, dar tokio juodo debesies nesu matęs,
ir staiga pakilo vėjas , net medžiai linksta. Uždarinėjame traktorių
langus ir duris , viską metame į kabinas ir ruošiamės bėgti į
dirbtuves. Prišokęs prie miegančių draugų budinu, bet tik vienas
pakilo, Jonas visiškai negyvas. Paimu Jono naujus batelius ir slepiu
kūgyje, gaila tokių gražių , sulis ir po batų.
Jonui vietoj batų padedu po butelį prie kojų.
Pabyra ir pirmieji stambūs lašai, o Jono net bamba nuoga, tai
prišokęs, dar atkasoju; greičiau lietus jį pakasinės.
Marškinius iki barzdos o,ir kelnes treningines gerokai pavyko numauti.
Aplinkui jau visur balta, visi skuodžia į dirbtuves, o aš dar
atsisukęs pasižiūriu, ar Jonas jau gyvas ir tuo kartu pasigirsta Jono
keiksmai ir prakeiksmai;
„Purvas", „Purvas" „Purvas", na bledės ir naujus batus pavogė, ir
šeip , netaip atsistojąs , visas žliuginas ir jis slidinėja basas
dirbtuvių link. Vos įėjąs, išsirenginėja nuogai ir meta rūbus ant
pirmo pasitaikiusio traktoriaus kabinos;
Byb..... Muntas, tai jo darbas, kas taip daugiau sugalvos ir pagiebęs
tepalinę traktoriaus žarną, atlekia tik vienomis iki kelių ilgumo
glaudėmis, manęs auklėti. Tenka bėgti pro duris laukan , ir atsistojąs
prie sienos laukiu išlendant Jono.
Štai ir jis išsiverčia, bet jau aprimęs, todėl tveriu už sprando ir
laikau po lašais, kol prašosi paleisti, nes dreba nuo šalto lietaus
  Su Jonuku žinoma greitai susitaikome ir jau abu galvojame, ką dar juokingo nudirbus. Už išsaugotus naujus lakuotus batelius, Jonukas duoda penkutį , pridedame ir mes. Lietaus tiek prikliokė, kad apie darbą ir minties nebuvo
Dabar jau susirinkę visus likučius bazuojamės dirbtuvių poilsio kambaryje. 
Įdūkusi pasirodo valytoja, ir nori išpravodyti laukan, mat jos darbas - sutvarkyti.
Į didžiulį kibirą su karštu vandeniu prisipila dar kažkokių proškų ir eina skambinti pirmininkui, kad mechanizatoriai dirbtuvėse girtuokliauja ir trukdo dirbti
  Pašnibždu Jonui į ausį, kad žemai, prie durų, statybininkų dėžė su kalkėmis, staigiai įdėk gabalą į jos kibirą  ir eime kitos vietos ieškoti, Viskas įvyko akimirksniu, kažkas dar pamaišė .  Ateina ir pati boba, išsišiepusi iki ausų.
        -Na tuoj jums pasirodys, papildomi atlyginimai nulėks už girtavimą , -
darbo vietoje.
      - Galėsi juos pasiimti sau, kažkuris pasakė ir spryrė į kibirą.  Aikmirksniu visur grindys pabalo, o per riksmą , nelabai ir supratau, ką mums sakė valytoja
Tik po šventų dienų grindys dar buvo balzganos

Joninių Šventė

        Pakerėjo mane Joniniuų naktis;
- Ir kas per grožybės, dega laužai aplink, plaukia laiveliai
ežere, genami lengvo vėjelio.Čia pat pasigirsta jaunmio nedrasi  dainelė – jiems reikia  “ant drąsos” paimti.,o va mums,- seniams,
jau nieko nereikia.
      Pasklido kugelio kvapas ir skubu ton pusėn. Joooo, tai manoji
su antiena šį kartelį , kepa. Vien jau nuo kvapo pradedu valytis  pirštus, kad negali jau susilaikyti, kaip tas kvapas kutena nosį. O
kepa didelį puodą,  senoviniame pečiuje.  Mačiau , kaip marinavo didžiulę antį, - paskiau susmulkino mažyčiais gabalėliais. Į tarkius visada supila puslitruką grietinės ir litrą pieno – gerai išmaišo, tik tada sudeda mėsą.  Kepti turi mažiausiai 5 valandas, bet kuo ilgiau išbūna pečiuje , tuo skanesnis kugelis. Net ir pačius kaulus galima sukramtyti , kaip žuvies konservuose, bet aš turiu draugą – katiną.
Vai nujaučia katinėlis,kada bus kepamas kugelis,- jau iš ryto vis apie kojas sukasi, o vos prisėdi ir atlieka savo pareigą.  Taip jau moka katinėlis išmasažuoti skaudamas kojas, tiek prisispaudęs trinasi, kad iškart lengviau pasijunti
       Vos praeina tos 5 val. Katinas vėl prisistato, tik jau tupi prie pečiaus ir akylai stebi, bene ateis kuris neiškentęs, ir jau pasiraitos ravkoves.
         Taip, visi renkamės nevėluodami, užtat ir aš griebiu  didesnį šaukštą, nes man visada paduoda atskirai ir didesnį “bliūdą” sakydama;
           - Na tik ėsk, gal tik vieną kart nusprogsi. Tokio kugelio su šakute nepaimsi, - kabinu su šaukštu ir mėsa kabinasi kartu su tarkiais, tik minkštus kauliukus metu katinui. Pasklidęs kvapas niekam neduoda ramybės ir kaimynai vis atranda kokį nors reikaliuką,- na kaip nepavaišinsi, juk 10 litrų puodas  iškeptas.  “Priliuobęs” ir aš einu pasižmonėti ir įsitaisome gale sodžiaus , ant ilgo suolo. Ten ir užtraukiame senovisšką;
       Neišeik, neišeik , tu iš sodžiaus.
       Nepaliki senolių – vienų...
Netoliesia mus pašiepia jaunimas;
          Tram-pam-pam, vakare-
          Gieda  Jonis, su Mare....
          - Jau tikriausiai visus šunis išsmagė , ant tų savo bumčikų, nepatenkintas ir kaimynas.
         - Mat juos velniai , sakau aš, greičiau apkurs, greičiau  nurims, o dabar jau einu, tai dar paparčio žiedą netyčiai rasiu,- o ką su juo veiksi? Jaunesni tegul smaginasi.  Man anksčiau irgi žiedas rūpėdavo, o dabar geriau jau kugelis.

Skerstuvės

    Kaip jau supratote, ir vėl apie kaimą, Ką padarysi , kad jis man toks mielas;
Visad šviežias , tyras oras,o aplink tik žaluma ir gėlytės, taip ir prašo,kad kas padėtų savo nuodėmingą užpakaliuką, ant natūraliai gražios pievutės.
Tiesiok pasaka;
Voliojuosi aš ant kiauliniais dobiliukais kvepenčios pievutės, bitutės tik zvinbia, tik tupinėja ant baltų žiedelių. Bitelių neapgausi, užuodė mano valgomą meduolį , ir tik šast ir nutūpė ant jo , patikrinti. Bitutė godžiai paragavo;
-Saldu,ir pradėjo glajų lipinti ant kojukių,o netrukus  ir sunkiai, sunkiai pakilo.  Įdomiausiai, kad po 5 min. Grįžo jau dešimtys geradėjų ir pametęs tą meduolį ant pievelės ,- nešiau muilą,negi pakariausi , su visu spiečiumi. Matot koks jų draugiškumas.
Pasigrožėjąs, gamta grįžau  prie tvarto, galutinai nutarti , kada skersim
Bekoną.  Svers jau kokį 120 kg. – pats šašlykinis, mat visa šeima savaitgalį rinksis, vistik “Tėvo Diena” Na tai tėvas ir nepasikiaulys – šašlykėlių bus, tegul tik čirškina. 
Rytojaus dienai kviečiu  “Džeką Skerdiką”,ir sutvarkom, nes ir šaldymo dėžę turiu, tai ne anais laikais, kai mano tėvas pats skersdavo.
        Užsiaugindavo per metus dvi kiaulias,bet karvės dydžio ir vargdavo kol sudorodavo. Sukviesdavo pusę kaimo talkon, ir skersdavo tik tada
Kai pirmas sniegas iškrisdavo, nes mes – vaikai , turėdavom prikaupti didelę krūvą sniego, o ant jo dėdavo nupjautą keulės galvą.  Sniegas taip ištraukdavo kraujus, kad ir žymės nelikdavo.
Du vyrai su  specialiais suktuvai sukdavo šerius, nes reikėdavo pristatyti kaip duoklę.,o dar anksčiau ir odą reikėdavo nulupti. Taigi atvežė tėvas visą vežimą linų,kurie susivėlę, tais apdengė kiaulę ir padegė,o kitus dar paliko pabaigai.
Kai kiaulė apanglėjo,ją nuvalė ir pervertę kitą pusę, vėl pakartojo. Galiausiai liko tik tarpkojis ir nudeginti nagas, o jau tada ją maudo.  Neša kibirais iš prūdo vandenį ir gramdo nudegintą odą, vėl pila vandenį ir taip , kol pasidaro baltut, - baltutėlė.
Prapjauna krūtinę, nulupa paūdrę ir išima žarnas, tada jau nepavojinga, ir galima smulkinti mėsą norimais gabalais.
Gaspadinė , žinoma jau laukia puodą užkaitusi mėsos , ir dar pasmulkinusi, prikrauna pilnutėlį puodą,o jei ir kraujo būna prisileidę , tai verda jukos. Lašiniai būna “per kastuvą” – tokio storumo,ir dabar tokio muilo niekam neįsiūlysi, bet tada visus metus mėselės nematę,- ėsdavo apsiputoją, o taukai per barzdą , upeliu tekėdavo.
Pamenu, tėvas įsitaisydavo pačioje kertėje, atsiraitodavo rankoves, ir tuos virtus lašinius šaukštu kabindavo su virtomis bulvėmis, nes ir duonutę reikėjo taupyti.Gudriai mirktelėjęs akį tėvas pareikšdavo;
-Šiandien skerstuvės,- rytoj triestuvės, bet rytojaus laukti nereikėdavo,po geros valandos , pilvas jau gurgdavo, o pavakare prasideda didysis pasėdėjimas už tvarto,
- Kitame, kaip gamin skilandžius.
Skilandžio gaminimas
Skilandžiai

Praėjus porai dienų ir sustingus mėsai, prasideda didysis darbymetis;
Mėsa rušiuojama pagal riebumą. Dabar tinkamiausia vieta, didelis medinis stalas, kad galėtum dirbti atsistojąs ir atsisėdęs, nes atnešamas
Kiaulės kumpis, sveriantis 50 kg. Ir jį reikia pasukinėti, kad patogu būtų dirbti, - kitaip gi, pats vaikštai aplink stalą, o mažesnius gabalus jau apdoroji sėdėdamas, nes kojas paskaus, - betupinėjant.
Pirmiausiai pašalinami visi kraujuoti, paviršiniai mėsgaliukai ir tam yra skirtas atskiras dubuo – ten taip pat patenka  visa labai gyslota mėsa ir apvirti plaučiai.  Ši mėsa bus valgoma pirmiausiai, nes padarysime plaučines dešras, o jos tik truputį parūkinamos, -dėl skonio ir valgomos virtos. Yra keletas nesudėtingų receptų;
Į šią mėsą galima pilti ir kraują, jei jo turime prisileidę.
O dabar paskaitykite, kaip senovinės gaspadinės nieko neišmesdamos, taupiai pasidarydavo, skanių kraujinių dešrų. Jos  negali ilgiau būti ir valgomos pirmiausiai, bet būtinai virtos;
Imame jau turimą kraujuotą mėsą, apverdame plaučius ir viską sumalame smulkiai, supilame kraują, kiek tik turime, ir trečią dalį  pilame ruginių stambaus malimo miltų. Tai duoniniai miltai. Prieskoniai tinkamiausi;
Smulkiai pjaustytas svogūnas ir juodieji smulkiai malti pipirai, be abejo
druska, ir saujukė cukraus, rūgimui pagreitinti, Palaikius porą parų, pusdienį parūkiname. Tai jau būna pačios skaniausios – saldrūkštės.
Jeigu jau paragavai, skonį atminsi visą gyvenimą, aš ir vasarą sugebu truputį pasidaryti, tik be kraujo, nes kraujas genda greičiausiai  ir nepatariu rizikuoti, išmesite tikrai.
Toliau kruopščiai renkame riebalus, nuo visos mėsos, ir vėl krauname į atskirą talpą.
O daugiausiai būna raunenų, juos irgi krauname į atskiras talpas, - tai darysime skilandžius ir raumenines dešras.
Pamenu, kaip mamytė, pradėjusi malti  mėsą skilandžiui, gailei verkė, nes per žioplumą pasidarė – darbelio. Aš jau buvau gerokai aukštesnis už stalą ir pasiekiau mėsmalės rankeną pasukti, tik su mėsa dar nevaliojau, tai vis galvojau, kaip čia padėjus, - mamytei. Už lango tupėjo riebus, juodas katinas ir gailiai miaukė. Man toptelėjo mintis, katinėlį pašerti, ir kai mamytė nematė, o ji ardė mėsmalę, nes peiliukus apvyniojo plėvėmis, ir nemalė, aš paėmęs mėsgaliuką, nešiau paduoti katinėliui. Vos tik pravėriau duris  ir įsmuko tas glušius vidun, kaip žaibas dėjo po stalu ir tupi, pačiame kampe, tik žalios akys žybsi. Mamelė žinoma perpyko;
        -Na dabar jau darbo nebs, tas katinas vogs mėsą ir tampys  pakampėm. Geriau jį užvejam ant aukšto ir uždarom, nes kai tik kas atidarys duris, - jis vėl bus čia, taip ir priklysis – nevidonas.
Aš jau atidarinėjau, visas duris, ir laukiau, kol mamelė pabaidys jį, bet ta vis peiliu krapštė mėsmalės peiliukus. Pagaliau – peiliukai tikrai apsivynioję plėve, - pleptelėjo žemėn, o katinas visai nelauktai, čiupo juos ir įsikandęs užbildėjo ant aukšto, Mamelė jau ir didelį mėsos gabalą paaukojo ir gražumu paskui katinėlį užbėgo, bet tas šeitonas ir antrą kartą mus apgavo;
  Kai tik padėo jam mėsytę, kad išlystų iš palėpės, jis ir išlindo, ir murkdamas čiupo ir tą, ir vėl į palėpę. Pašvilpk tu jam.  Tokia mėsmalė tik viena ir buvo, keletas kaimų naudojosi ir še, kad nori. Vokiška ir didelė 10 numerio, labai sparti malti, bet dabar nori namą griauk, ir tai vargu ar atrasi?.  Pasiskolinusi, - mamelę buvo, nuo Valaitienės ir kaip dabar atiduoti reikės.
Technologijos klausimą vakare išsprendė grįžęs tėvelis.  Pžadėjąs užmušti  Bendžių, kartu su katinu, - tai kaimo nelaimės, o ne žmonės
tie Bendžiai.
Klausyk, mano mamelė irgi skilandžius gerus gamindavo, bet darydavo taip;
Turėjo ji geldą, vienu galu perskilusiu, tai tėvukas  dauk šniūro ten prinyniojo, kad ir vanduo ištekėdavo, bet mėsai kaip tik buvo, o juk tada mėsmalių nebuvo, viską kirviu kapodavo, ir nieko, dar skanesnis kapotinis skilandis.  Tada jau ir tėvelis ėmėsi darbo;
Parinko mažesnį kirvuką, nukalė nuo koto, išgalando, rūdis visas nudildino, ir dar dėl visako pavirino pusvalandį. Po tokios dezinfekcijos, pasiraitojo rankoves, nes turėjome visai naują geldą, ir mamelė jau spėjo ją per kelis vandenis – išplikinti . Supjaustė tada mėsą kubeliais ir pradėjo kapoti, per vakarą ir pabaigė.
Skilandžiui, reikia pilvo, arba šlapimo pūslės, o juos ilgai trina su rupia dtuska, plauna ir vėl trina, ir taip paruošia kimšimui. Skilandį daugiausiai gamina iš kiaulienos mėsos, tik jei valgysime greičiau, galima pridėti ir truputį jaurienos, mat jautiena greitai išsausėja ir darosi labai kieta, - neįkandama. Todėl nei dešra, nei skilandis su jautiena  negali būti ilgam laikymui. Bet skonis geresnis, kai mėsa maišyta.
Prieskoniai skilandukui  tokie;
Tik labai stambaus malimo juodieji pipirai, ir kalendra, o jei dedame česnaką, tai supjaustyti kuo smulkiau ir sutrinti su druska, kad nebūtų drėgmės. Šiaip tai kalrndra ir česnakas turi panašų skonį ir prikrauti visko nėra prasmės, Skilandžio skonis priklauso, nuo pribrendimo laiko ir nuo rūkinimo. Negalima viduje palikti oro, nuo to vudurys pabala, beje jei dėsime stambokai pjaustytą česnaką, irgi tos vietos pabals. Taigi, prikemšame pūslę kuo kiečiau, ir užsiuvame, o ant angos dar reikia užklijuoti žarnos, kad oras nepapultų vidun, tada  pasigaminti medinų balanėlių ir kiek tik turime jėgos, kuo stipriau suveržti, stipriu šniūreliu. Rišame, kad beslegent nesusižalotų apvalkalas, o jis pats įgauna pailgą formą. Tada jau ant lygios lentelės, ar stalo paslėgti didoku akmeniu, ir apsaugoti, kad jokie graužikai nepažeistų, nepragraužtų, apvalkalo. Geriausiai ką nors užvožti, o po poros parų patikrinti ir dar svorį didinti, jeigu matosi oro su mažute adatėle pūsleles pradurti. Slūgėtis gali visą savaitę, o jei laikysime skilanduką metus tai prikimšę angą tik užsiuvame, bet neužklijuojame ir atsargiai slegiame ir jau jokio badymo. Tik kai susislūgės, angą vistik užklijuoti, kad oras nepapultų vidun, o kabinant rūkyti, nuimti balanėles ir tik vien šniūreliu suvaržyti. Jeigu prikimšote didelį pilvą, viską daryti taip pat, tik kabinant rūkyti jau paliekame siaurytes balanėles, kad šniūrelis neperpjautų skilandžio.
Rūkome visą mėsą, o taip pat ir skilandžius, tik sausom lapuočio medžio malkom, bet beržo tošis smalinga, todėl netinka, o pati mediena nieko nepadarys, ir dar geriau, rinkti malkas ne tokias kaitrias ir nesupuvuses, nes gali įgauti puvenų skonį, pjuvenas irgi, tik lapuočio medžio.
Aukštis nuo ugnies, šaltam rūkymui, apie 2 m. Kitaip sunku išsaugoti, nuo perkaitimo ir kūrenti tik mažą ugnelę, o nelieti vandens, ir nedėti šlapių malkų, nes pakilęs šlapgarys, kenkia mėsai.
Rūkyti kol dešros pradeda “ašaroti”, išmuša vandens lašeliai, tai priklauso nuo rūkymo intensyvumo, ir gali būti po 2 ar 3 dienų, o skilandžius tikrai visą savaitę, ir laikyti gaminius tik tamsioje sausoje vietoje, kad nepelytų,
Ir būtinai sukabintus taip, kad vienas kito gaminiai neliestų – vargo tikrai nematysite, o skilandį, dar brandinti ir be mėnesio laiko, - neprapjauti, o kuo ilgiau brandinsis tuo skanesnis bus. Turiu baigti rašyti, nes jau seilė bėga – einu nusipjauti, šmotą. Bus pusryčiams.

Prisiminimai
Varijotas

    Tą pavasarį, kai  “sėkmingai” baigiau  Paplokščių aštuonmetę, o tikriau -mokykla atsikratė tokio gero mokinio, man vėl panižo nagai. Neteigiu, kad jų nenieštėjo anksčiau, bet į žygius ypač patraukdavo išgėrus, kokio nors birzgalo. Ne tik pas mane vieną, energija trykšte tryško, - iš visų jaunųjų – pagėrėlių.
Tais laikais ir pinigas, buvo kitaip vertinamas ir pirktinės trauktinės neilgai  geria ir gerai uždirbantis, Va samanė, kitas dalykas,
tada nei rublio nekainavo, ir prasivirdavo dažnas, kad dar pigiau būtų. Mes – paaugliai tada ir “nusikombinuodavome”, nuo tėvų, nes ir jie “kombinuodavo”kaip prasisunkti, velnio lašelių. Ne be reikalo sako;
-Obuolys, nuo obels – netoli tenusirita!
      Taigi ir mudu su Vycka Bokiuku, nutrenkėme po butelaitį “lašiukų” nuo savo gimdytojų ir kur tai dar prieš mokslo pabaigą, nes ir kokybę įvertinti reikėjo, ir šiaip atsarga – gėdos nedaro. Manoji pasirodė, kur kas stipresnė,  Vyckai neunoras ir jis iškarto rado išeitį;
          -Nuo Vaitiekaus pasiskolinau, kai  mes virsime, - atiduosiu skolą.
Aš žinoma supratau draugą, todėl tik patylėjau. Ta technologija buvo visiems aiški;
Pirmas varymas varvinamas kol nors kiek dega, tuos lašus pilant ant ugnies, o paskiau viskas išardoma, katilas išplaunamas, o tikri samagonščikai, turi  atskirą  katiliuką – antravimui. Antruojant jau varva grynas spiritas ir vis tolyn, stiprumas lėtėja. Jeigu pirmą kartą nebuvo pražiopsotas vandens kiekis, tai drąsiai galima varvinti iki pabaigos  ir jau niekas nesvyla, nes tik švarus buvo supiltas pirminis produktas, va tas jau skaitosi – geras.  Jį ir pardavinėja  ir stiprumas būna apie 50 laipsnių.
      Savo reikmėms  distiliojamas dar ir trečią kartą, o skoniui pagerinti, dar įmetama šakelė mėtos ar čiobrelio, kad tokį skonį ir kvapą įgautų.
Tokios šaltmėtinės ir buvau nusikniaukęs, - butelaitį. Tik iš manęs gėrikas, kaip iš ožio – muzikantas.  Tris čierkutes dar išmūčinu, o tik pradedu gerti ketvirtą, ir riukum atgal. Išsivemiu, išsiplaunu burną ir vėl prikuso bandyti ir vėl viskas pasikartoja. Na, kvapas yra jau, o durnumo užtenka, tai pradedam darbuotis.
Mums reputaciją gadino toks Kazys  Bulbiukas, dar metais senesnis ir už mudu su Vycka, bet sugebėjo baigti tik 6 klases, o lakstydavo Panemunės šlaitais ir gąsdindavo žmones.  Turėjo įsirengęs ten ne vieną slėptuvę ir tai vienur tai kitur, vis pasirodydavo, užsikišęs vokišką štką už diržo. Kadangi žmonės jau kalbėjo, kad ir mes su juo susiėję ir vos ne banditai, tai ir padarėme tvarką,
Tą pavakarę mes jo patykojome ir nuginklavome, o kai atsiklaupęs prisiekė, kad visą laiką bus namuose arba padės tėvui, karves ganyti – patikėjome ir paleidome.
Po keleto dienų paklausinėjom jo tėvą, ar Kazys nepadeda ganyti, tai tas ir patarė;
Jam tik bizūnas gali padėti, kai buvo mažas  - gailėjau, o dabar jau neįveikiu šeitono.
-Gerai tėvai, atnešim tau šautuvą kad ir nelegalus, bet užtat slėpti geriau turėsi, o senasis dar pamokė;
-Tik nesužalokit, geriausi vaistai, tai išsipjauti piršto storumo karkliuką, užtiesti užpakalį šlapiu skuduru ir įkrėsti košės per ten.
Vakare triese pradedame tikrinti jo bunkerius, ir iš pat panosės pašokęs pradėjo bėgti, bet tai problemų nebuvo, toks lumzdas, kaip jis neturėjo jokių šansų pasprukti. Ekzekuciją vykdėme triese, - du užgulę laikome, trečias švitina, Gavo  tik 15 rykščių, bet pasklido baisi smarvė, ir kai paleidome, iškart nubėgo plautis, kažkokius geltonus apnašus, Vycka pavymui jam pasakė;
- Antras susitikimas bus liūdnesnis, bet žmogų iš taves, mes padarysime, o jis tik žegnojosi, mat jau ir Dievą prisiminė.
Nors šlaituose ir nebanditavo daugiau, bet ir karvių neganė, o rugsėjo mėnesį, jau mokėsi Viešvilės KPTM-e, -būsimasis traktotistas, nes profesinės primdavo visokias atliekas.

Muntas
Prisiminimai
Prakeikta valtis

    Tuo metu jau mokiausi Kauno Auto-Moto Klube,  pasiuntė karinis komisarijatas, į 5 mėn. vairuotojų kursus. Sužinojąs vienas, buvęs bendraklasis, kad aš penktadieniais, parvažiuoju namo, pradėjo mane kalbinti, kad padėčiau prasukti, vieną reikaliuką. Tai būsę labai nesunku, o papasakos savo planus, kai gersime butelaitį. Jis pats pažadėjo atvažiuoti į Kauną ir palaukti manęs prie Aleksoto tilto.
Taip ir padarome, - penktadienį po pamokų, pasiimu savo krepšelį, nes vėl reikia maisto iš namų atsivežti. Neskubėdamas binzinu Pergalės Krantine, kad kartais jo nepramesčiau, nes kur aš gyvenu, jis nežino. Jau visai nuliūdęs dūlinu ir per patį tiltą, nes šiapus tilto jo tikrai nepastebėjau. Buvau labai pareigingas, ir duotą žodį visada tesėjau. Darėsi nejauku,
Negi Juozukas galėjo apgauti, o tokių draugų, tai jau vengiau.
Perėjąs tiltą, - nusispjaunu. Na blemba, daugiau tu man į ausis nekurksi, ir visai nė neklausysiu, tavo pasiaiškinimų, - pats sau, pusgarsiu bumbu, eidamas stabdyti mašinų. Kažkaip tik dirst upės pusėn, o ten už krūmuko tupi Juozulis, ir akylai stebi mano veiksmus.
Garbės žodis- net perdūkau ir jau rėkte išrėkiau;
-Tai ką, aš iš visos sielos pergyvenu, kad neatvariai, o tu “py-py”.
-Garbės žodis perdūkau, ir tokie draugai man...
-Muntik, Muntuk, tik suprask šposus, aš tik norėjau, kaip linksmiau, o tu...
Aš vistiek įnirtingai stabdžiau pravažiuojančias mašinas, ir net grumojau, kai parodo, kad netoli važiuoja ir nestoja.  Persigandęs pribėga Juozulis, apsikabina iš užpakalio ir pakiša po nosimi plastmasinę sietkutę, o ten laikraštyje suvyniota pusė skilanduko ir dar kažkas pūpso.
Pyktis išgaravo kaip kamparas, su tokiu kvapu ir į peklą nuvestų, nes nuo vakar vakaro, dar nieko burnoj neturėjau, gal todėl ir tie nervai – užsidegė.
-Pampale tu, na negalėjai kaip žmogus sutikti, juk žinai, kad mums su ėdesiu striuka, ir antrą savaitės pusę – badmyriaujam, kiti iš ryto  jau išsidriekė namo, menka laimė, kai akyse žalia darosi.
-Muntuk, va visą “dikę” turiu, - žinai  skuodžiava greičiau į Marvenką, kol pietų neužsidarė. o tai miestas dar toliau ir be Vllniaus gatvės, nei maisto parduotuvės nerasime. Vistik liepos mėnuo, - karšta. Jau be didesnių kalbų supratova, kad reikia “kojeles atkelti” ir pasiledova lekuoti Marvelėn. Apsipylę  sūriu skysčiu, tik akis prasibraukiame, kad ne tiek graužtų ir suvirstame į tą mažutę pardavyklėlę.  Ji labai miela, ne tik nuo pardavėjų, sklinda gera dvasia, bet ir pilnut pilnutėlė, visokų gėrybių. Aš pirmiausisi griebiu padinės duonutės kepalą, ir nesusivaldęs kandu didelį kąsnį, - o kai pajutau ten buvusių žmonių žvilgsnius, maumodamas kąsnį paaiškinau;
-Tikkrinuu, ar švviežže? Senyvo amžiaus, bet labai maloni pardavėja tik palingavo galva ir tarstelėjo;
-Ruginukė pas mus neužsibūna, ir šyptelėjusi pridūė – mėgsta ją patikrinti ne tik vaikai.
Juozulis tuoj pasimojo, kad ateičiau prie vitrinos, mat nežino ką pirkti, tai ir patariau, kad citro, saldainių ir sausainių – būtinai, O paskiau, jau jo reikalas. Žinodamas, kad samanės nelabai įkandu, paėmė valdiškos, ir konservų nepagailėjo. Dabar jau palengvėle žygiuojame į panemunę, temdami nemažą paketą skanėstų, o duonutės nepaleidžiu iš rankų, karts nuo karto vis patikrindamas šviežumą, kad net Juozulis nusistebėjo;
- Na ir praalkęs tu – kapitališkai.
Įsikureme prie pat vandens, po aukštoku karklų krūmu, - pavėsiukas užtikrintas, o ir nuo vandenuko – vėsu. Gerokai užkertame skilandžio, tik paskiau primniai nubėgo po čierką samanės, kažkaip užsinorėjau ir antros, nes nujaučiau, kad reikės kažką vogti.
Susipilame į vazonikus ir po antrą ir po trečią. Metu kelnes ir lendu vandenin, o Juozulis nė nebando maudytis, ir vis šaiposi;
-Dar turėsime galimybę, išsimaudyti, - tik vėliau. Prisėdu greta ir leptelėju;
-Vietovė neausinga ir neakinga, numanau, kad nori pasivokti, tik nežinau ką, todėl klok čia, kol dar blaiviai mąstome.
-Muntai, Muntuk, vis nedrysdamas lemeno Juozulis, - Valtį, man, na nedidelę valtelę, bet iš čia per toli.
Jo, iš čia niekaip, nusibos irkluoti, o iš arčiau, aptiks, nes valties, kiekvienas ieškos Ta vieta bus Zapyškis, ir pradėjau vyniotis meškerias, nes jau vaišės pradėtos ir kuo puikiausiai supratau, kur įmerkiau – uodegą
Planas toks, trumpai drūtai pasakau;
-Skubiai į Zapyškį, prie bažnyčios nuošali teritorija, kaip žinia, ji ant Nemuno kranto ir neveikenti, o kad kas domisi architektūra, niekas ir dėmesio nekreipia. Ppuola tuoj pat ir Šakių naujutėlaitis  zil- as, dar zacharu vadinamas, nes tais laikais zil-130 dar negamino, Mes jau prie bažnytėlės, tik nesimeldžeme, o kureme bjaurų planą, kaip pavogti – valtį., Valčių matosi, bet toliau, tai vel lendame po krūmu, nes reikia išžvalgyti teritojiją. Įdarbą dabar paleidžeme, valdišką, mat ta skanesnė, o ir skilandis jau pas kulnis, tenka atsidaryti konservus. Ir vėl bonka ant – stalo, ir vėl merga – šalia, mane jau ima dainos, o juozukas žodžio neištare.
- Širdimi jaučiu, geruoju nesibaigs, ir vėl įkala gerklėn Juozukas.
- Matai anoj pusėj, jau senokai senis apie valtį gniūsijasi, jis ją
riktuoja mums, - matysi. Pagaliau atplaukia ir tiesiai ant mūsų, o miestelis visu kilometru toliau.  Matyt koks žmogelis dirba anoj pusėj, ir kasdien grįžta.
Sugulava po tuo krūmu ir stebiva, kaip jis prisirakina valtelę, prie didžiulio akmens, irklus atneša tiesiog mums ir sustato į krūmus, o pats iš lėto pėdina prieš kalną. Kas Tu bebūtum – žmogau?, bet ačių tau už valtelę ir už tavo žioplumą, o juk be irklų, tikrai neplauktume. Jau ir Juozukas nusišypsojo,
-