Baladė apie Senjorų forumą

Vieną kartą, po Kalėdų,- susirinko daug  pelėdų.
Nutarė įkurti sambūrį draugų...
-Nei per seną, - balaganą, nei per jauną – gyvių sauną.
Pavadino savo “krislą”, judančių žmonių forumuku...
Atsirado ten ir “Biessas”ir įjungė, žalias šviesas.
Šoko iš paskos “Bagyra", Keruakui rankos svyra.
Todėl čiupo jis kirvuką, apsaugos forumukui pritrūko.
- Pavadinimas Senjorai,- ar gerai? – nutarė seni draugai.
Užsirūstino  tada jau “Rokas”,- sudrebėjo jo senas brokas;
- Ką jūs dirbat?, avinai, gerbkime  Paksą ,- amžinai...
Neiškentęs šoko “Baras”, su lentynomis amžinas karas
- Gėrimų turiu gana,- pavaišinsiu šypsena.
-Pritariu, pasakė “Tina”, tik su mūsų apsauga,
gali būt prasta roda. Keras vienas - nepaveš,
mergos plaukus jam nupeš...
- Ei, žinau – Aurytė sako,”Kapitanka", man ant tako.
Pasimaišė jau tada... Duokim jei “Penktukės” vardą,
ir išleidžiame į gardą. Ginklų, jei prireiks gerų,
dar kabinete turiu...
- O dabar imu laptopą ir į “Laisvę” – tapu, topu.
Miegamajame prastai... Įsisiautėjo bernai!!!
Kai įjungė”Taškė šviesą,- suviliojo net ir “Biessą”!!!
Rudos akys  - aplamai, vyrams faini jų kerai...
Persiuto tada “Aurytė”, reik kulkosvaidį – įsigyti...
- Kas čia daros aplamai? – į ką pavirto mūs namai?
Galvą susiėmusi “Razina”, o jai pritare ir “Tina”.
- Nuogi papai – negerai, bernus iš proto, tu varai...
- Ai, majį pikis, svarbu nemato “Bigis”, užvedė mums temą,
O pats į haremą. Miegamajam jam prastai.
Skraido plunksnos patalai – žinoma, kad negerai.
Atsirado ir “Rokis”- ištikimas, kaip dogis.
Motociklą įsigijo,- žmoną iš lovos išvijo...
Ant šoniuko padaro, ciuko, ciuko...
Tiesiai iš lovos išplerpia, ant motocikliuko!!!
Viską stebėjąs Rička, atbildėjo su brička.
Pasikinkęs "Kreizą" lyk kokį lopezą...
Paskiau daug ęjo dar draugų ir draugių,
pridygo lyg pievoje - rūgščiųjų raugių...

Nuo ČIA REIKIAPASITIKRINTI , KĄ PRALEIDAU,O VĖLIAU IŠTRINTI

VAI tu dieve, Untoni, kolūkių laikais gėriau juodai, kad net
šnapso pritrūko, tie miesčionai- pižonai, viską išlakdavo, o mums
tik padugnes nuo jūsų atvešdavo
Tada Garbačiovas ir ėmėsi lygybę daryti, įvedė šnapsui talonus,
ir uždraudė su valdišku transportu važiuoti šnapsienės pirkti, ir
pats baudelę 10 rub. gavau , ir dar spaudoje parašė. Vat tada
MIELAS ...... ir nusipirkau dviratį ir pradėjau visiems šnąbę vežioti, o pas mus tik nuo 16 val parduodavo ir šnapsinė tik viena visame mieste tebuvo, o aš įsitaisiau blatą raikopsajungos sandėliuose, duodavai krovėjui ant vyno butelio, ir visą maišą prikraudavo ir pinigėlius tiksliai atskaičiuodavom, oi buvo tada man biznis

Taip ir slinko mano pilkos dienos. Stengiausi gyventi tyliai,
kapitalas augo ne dienom , bet valandom. Dar kartą iki naujų metų
suvažinėjau į Iževską, bet jau ne vienas, važiavome dviesia su
pagalbininku,ir jau miegojome mašinoje. Vienas važiuoji, kitas miegi,
ir taip per tris dienas ir suvažinėjome
Pavasarėjo, dienos ėjo ilgyn ir vis dažniau ėmiau galvoti apie laisvę,
kai baigsis tarnyba armijoje ir galėsiu dingti iš čia, nes jau tik
dienų klausimas liko- kada?
Lionočka irgi pasispyrėjo į priekį, bedirbdama baigė pasitobulinimo
kursus ir buvo paskirta dažymo cexo viršininke.
Aš sėkmingai perrašiau butą jos vardu ir atidariau jai sąskaitą
taupomojoje kasoje. Pervedinėjau Lionkai pusę savo gaunamų pajamų,
biznio būdu, o gyvenome iš atlyginimo, ir visai nesunkiai išgyvenome.
Prasidėjo pavasarinė demobilizacija ir aš pasiprašiau indžinierias
Goldovskio, kad savaitėliai išleistų į savo dalinį, susitvarkyti
dokumentus, tuo labiau , kad ir pamainą paruošiau, mano pagalbininkai
jau savaraniškai mokėjo parsivežti prekes ir žinojo visas skylias.
Gamyklos gen. Direktoriaus įsakymu, man už gerą tarnybą , buvo
suteiktas vyresniojo seržanto laipsnis ir su visom padėkomis pasiūstas
į dalinį demobilizuotis. Mano dalinys , batalionas dislokavosi
Mičiūrinsko mieste, o tai nuo Maskvos buvo apie500 km.. Savo rūbus
teko supakuoti į lagaminą ir jau vykti tik griežtai karine forma
dėvint. Kadangi turėjau grįžti atgal tai nei atsiskaitymo su gamykla
neėmiau , o ir nebūčiau gavęs, nes Goldovskis pats būtų dokumentus
sutvarkęs, bet jis neįvertino vieno, kad man brangiau už
viską,-laisvė.
_________________

Mičiūrinskas, išrikiuojami visi senieji kariai , kurie bus pavasarį
demobolizuoti. Batalijono vadas klausia;
- Kas norėtų vykti į Kazachstaną paruošti bazę kariams, kurie atvyks
vėliau, - nuimti derlių. Tai turėtų užtrukti apie mėnesį, o už gerą
tarnybą bus pakeltas karinis laipsnis.
- Aš ir žengiau žingsnį į priekį, o paskui mane dar du kazachai, tai
ir suprantama, jie važiuos mamo, o mane palydėjo su šypsenėle, mat aš
norintis staršinos laipsnio.
Staršina – tai didžiausias karinis laipsnis pasiekiamas be mokslo. Na
užtenka seržanto kursų. O jau toliau rekia mokytis, norint gauti
žvaigždutę. Kadangi norintys atsirado tik trys , tai dar liepta
pagalvoti iki ryto ir prigąsdinama, kad visi kiti tą mėnesį dirbs čia
statybose ir namučių bus paleidžiami tik gana vėliau , nei mes. Per
visą pulką reikia surinkti bent 20 savanorių, o pulke 4 batalijonai,
taigi mums reikia pasiūsti 5 karius. Žinoma ryte jau atsirado dar du
ir visi tuojau pat buvome pasiūsti įMaršanską, į pulką.Kai atvykome ,
į Maršanską, ten jau radome ir kitus likimo draugus, bet vyr.
Seržantas buvau tik aš todėl skubiai sprendė klausimą, ar atdelienijos
vadu paskirti mane, ar jau karininką su žvaigždute?Tą klausimą aš
jiems išspręsti padėjau pats, nuėjąs į štabą ir užsirąšęs priėmimui,
pas pulko vadą – pulkininką Koroliovą.
Vadas žinoma tikėjosi, kad aš prašysiu , paskirti atdelienijos vadu,
bet išgirdęs mano prašymą , nustebo;
- Gal jūs turite ir sutuoktuvių liudijimą, jei tuokėtės armijoje.
- Tikrai taip, pasakiau, ir padaviau jam dokumentą
- Suprantu tave kary, kad nori greičiau pas žmonelą, bet ką mes rasime
vietoj tavęs. Na dar yra laiko , žiūrėsime , bet vilties maža, leido
man suprasti, kad viskas galima, bet reikėtų patepti ir ryt jau būčiau
laisvas.
Kažkas pasakė , kad ir Karaliovo žmona dirba štabe raštininke, todėl
stengiausi iki vakaro surasti , kas ją pažįsta, kad galėčiau
pakalbėti, nes vadui sūlyti kyšį pavojinga , nes gali ir parų
užsidirbti. Sargybą einantis štabe karys visus ten dirbančiau
pažinojo, todėl sutiko , už rublį parodyti man, ją einančą po darbo
namo. Jau gerokai prieš 18 val. laukėme prie išėjimo ir gerai pdarėme,
nes vos spejau ją užkalbinti.
-Noriu su jumis pasikalbėti minutėlę svarbiu reikalu. Ir jinai pasakė;
- Tai eikite paskui mane, čia viešai kalbėtis negaliu, ir užėjome į
kažkokį kambariuką, prie praėjimo punkto.Trumoai išdėstęs savo
prašyma, kad pakalbėtų su vyru dėl mano paleidimo paėmiau 200 rublių
ir norėjau įkišti jai kišenėn..
Palauk rytojaus, ir jei tik bus įmanoma užlaušiu vyrelį, o dabar viso
geriausio .
Ir tikrai rytojaus ryte, kviečiasi pulko vadas mane į štabą, ir pasako
, kad dokumentai jau sutvarkyti ir randasi pas Tamarą Koroliovą,
raštinėje.
Galite eiti, jūs jau laisvas, kary ir pridėąs ranką prie kepurės
pasakau EST, ir enu pas Tmarą, o ten ji jau išsišiepusi tiesia man
pravažiavimo bilietą iki Kauno.
Dar vienas prašymas, neišbraukite manęs iš sąrašo, vykti į
Kazachataną, man tai svarbu.
Bėgi nuo žmonos, supratau, pas mus ji nieko nesužinos. Tada paduodu
jai priklausantį uždarbį 200 ir atsisveikinu. Aš jau laisvas.
_________________

Taigi aš vėl Masvoje, darbo diena dar nesibaigusi, tai renkuosi savo
geresnius rūbus, pakuoju į antrą lagaminą , ir rašau Lionkai laiškutį,
kad mane pusmečiui siunčia į Kazachataną įdedu jos taupkasės knygelę į
pasą, nes ji iki šiol nieko nežino ir padedu atgal. Laiškutį palieku
ant stalo, ir bėgte bėgu lauk, nes manęs laukia taksas, kad nuvežtų
iki metro, o šįvakar aš jau" tiutių na Litvų" Užtrukau gal 15 min, nes
nenorėjau ašarų, ir taip visiems geriau, nes sužinojus Goldovskiams aš
taip ir būčiau Maskvietis iki šiol, bet kalėjimo tikrai nebūčiau
išvengęs, Vadovavausi šūkiu ;
- Viskas turi pradžią ir pabaigą. Tik kas nesugeba laiku sustoti , tą
jau sustabdo kiti, ir jau su atitinkamomis pasekmėmis, Mano galva
mąstant , aš elgiausi sąžiningai, kitų žmonių atžvilgiu, na nebent jau
stengiausi taip daryti ir su savo fiktyvia žmona kitaip pasielgti
negalėjau , nes kuri būtų paleidusi savo vyrą, o apie teisėtumą ir
dabar man kyla daug klaustukų.
- Taigi pabėgimas suplanuotas ir sėkmingas, 18.20 iš „ Bielarusko
vokzalo"pajudu į Lituvą, o ten tokių „Dembeliukų" puse vagono.
Vaikinukai linksmi geria degtinėlę, bet aš laikausi savo principų ir
tik porą taurelių susipažinimui, Degtinė traukinyje brangi, bet
neperku ne todėl , kad neturėčiau pinigų , bet , kad gerti nereikėtų,
ir mane pastebi aplinkiniai , kad aš liūdžiu važiuodamas namo, ir
niekaip negali suprasti.
Niekam nieko ir neaiškinau, o užlipau į patį viršų ir tūnojau ten, nes
miegoti visą parą neįmanoma
Maskva – Kaliningradas traukinys, Kaune, sustoja kitą vakarą, maždaug
po paros , ir pėsčias kulniuoju į autobusų stotį, nes dar tikrai yra
autbusų link namų. Eiti sunkoka , galva taip ir sukiojasi kai girdžiu
kalbant Lietuviškai, o pats net gėdinuosi lietuviškai klbėti, bet tuoj
pamatau smerkiančius žvilgsnius, negi jau savo kalbą taip greitai
pamiršai , kažkokia ponia primena man , o aš paraustu , kaip
pomidoras, ir visur kaip papūga kartoju, Atsiprašau, tas žodelis man
patinka ir visi žiūri į mane
Visti nuo autobuso iki mamų kulniavau 7 km, nes tik dukartis į kaimą
jie važiavo per dieną – ryte ir vakare ir jau nieko nepadarysi , apie
24val aš namuose ir visus po trivoga sustatau ant kojų, Džiaugsmui ir
nuostabai nėra ribų, nes laiškų į namus nerašydavau, ir mažai apie
mane žinojo
_________________

Pasidžiaugę ir pasidalinę naujienomis sumigome, bet ryte mane vėl
patraukė nuotykiai , nes buvo įdomu, kiek pasikeitė gimtosios
vietovės.Kai nusiprausęs apsirengiau dailę eilutę, nes kremplenas
nesiglamžo ir atsigėręs tik arbatėlės, pradėjau dalinti dovanėlias,
visi išsižiojo, nes kariai iš tarnybos grįždavo pliki kaip tilvikai ir
juos reikėdavo aprengti, o čia pats brangias dovanas dalina.Visi iki
šiol grįždavo su kariškais daiktamaišiais, o aš su didžiuliu lagaminu
ir trofėjiniu didžiuliu sakvojažu.
Pasakiau, kad jau šiandien važiuoju į rajoną susitvarkyti dokomentus,
patraukiau prie autobuso ir kariniame komisarijate prisiregistravau, o
iš ten gavau pąžymą, kad pasas negaliojantisir karinio komisariato
sunaukintas, todėl per 10 dienų pasidaryti naują. Kadangi nuotraukas
turėjau su savimi, tai pasų stale užpildžiau ir blankas pasui gauti.Po
savaitės jau turėjau antrą pasą , negi aš Lietuvoje būsiu Averkinas
Jau tą pačią pavakare grįždamas, iš rajono , autobuse klektelėjau
šalia gražios panelės, ir pradėjau jai pasakoti, kad aš tik vakar
grįžau iš armijos ir ieškausi draugės, nes baisiai pasiilgęs
mergaičių, o ji papasakojo , kad visą savaitgalį jie ruošia šokius, o
muzikantas už butelį šnapso armonika groja . Taip ir sutarėmia, vakare
susitikti šokiuose, o ji jau pasižadėjo būti mano pana, tik vieno gal
nenutuokė, kad ji jau ir mano žmona taps.
Pasirodo, kad tie šokiai vyksta prie kolūkio kontoros, ten ir kambarys
šokiams yra – saliukė.Kai oras gražus šokiai vyksta lauke, o kai lyja
saliukėje.Prieš karą ten buvo Fylipo dvaras, tai dabar ir vadino-
Fylipyne. Tai buvo gražioje vietoje, pakalnėje jau Nemunas. Toje
vietoje įteka Virangės upelis į Nemuną, o ant Virangės krantų ir buvo
įsikūręs Fylipo dvarelis. Va tuose šlaituose ir prabėgo mano jaunos
dienos, o dabar jaunimas net šokius ten rengdavo.
Atėjau vos ne pirmas. Dar tik pagėręs muzikantas sau vietą riktavosi,
tai padėjau , jam atnešti staliuką iš saliukės ir ilgų suolų, O
paskiau ir kiti jau jungėsi prie mūsų , o ant staliuko irikiavosi
buteliai su įvairiu gėrimu ir kuklia užkandėle. Atsinešdavo kiekvienas
, ką nors iš namų valgomo nutvėręs, nes visą naktį sportas ,- šokiai ,
o kiti ir į darbą , palydėją meginą taip išeidavo. Samogonėlio žinoma
aš neprarijau, kaip tik į burną , taip ir išvemiu, tai jau tada manoji
parodė , kaip reikia pusę šimtgraminės išgerti ir nieko, o po antros
išgertos porcijos aš ją nusivedžiau į saliukę pasišildyti, o kadangi
ten anksčiau buvo kolūkio konrora, tai kampe dar stovėjo masyvus
senovinis stalas. Tas stalas ir atstojo mums lovą. Bešildant,
apsikabinęs bučiavau, ir vikstelėjom ant to stalo, o patirties man jau
netrūko, tai ir nusmuko netyčia mano kelnės, o iš manęs ištrūkti
nelabai ir pavykdavo. Jai atrodė , kad abiem rankutėm įsikabins į
kelnaites tai aš jų ir nenuausiu, bet ji suklydo, tos kelnaitės man
mažiausiai maišė, ir nei nesitikėjo , kad aš jai bakstelsiu. Jau buvo
ne laikas spurdėti , kai spustelėjau, o ir visai nurimo, matyt vistik
patiko, ir pradėjo naują pasaką, kad ji buvo mergaitė , ir ką dabar
pasakys tėvai,
Na, kad buvo mergaitė tai aš jaučiau ir , kad dar kvailutė , taip pat
mačiau, tai ir paklausiau;
- Ar ji kiekvieną rytą mamai pasirodo, kad dar nekalta, o ji tik
drebėjo , kad nepalikčiau, matyt prijautė, kad nuo to karto gims
Daivutė. Tiek rusaičių subadžiai ir nieko, o čia , še kad nori, ir jau
po savaitės sužinojau , kad turėjusių būti mėnesinių nebuvo, o kad
vyrų buvo neturėjusi , tai aš žinojau 99 procentais. Tada ir pasakiau,
kad vesiu tą , kuri nuo manęs pastos ir vėl nusitempiau ant to pačio
stalo, bet jau kelnaičių nelaikė įsikabinusi, tai padirbėjau , kokį
pusvalandį, kol jai nusibodo, o kai susivarkė vėl šokome, tik jau visi
pastebėjo, kad mes susikibę tik myluojamės, ir stovime vietoje.
Paryčiu , parsivedu pas save ant šieno, nes aš ten turėjau patalynę,
ir jau nuogutėlę tvarkau kol vėl ji pasisotina ir sumiegame
_________________

Taip keletą mėnesiukų pasitrainiojąs rugpjūčio 21 vežu asvo Jauniną, į
santuokų rūmus, nes ji pradėjo valgyti už du ir labai tukti, o mane
vis gąsdina , kad kažką darys, jei nevedu jos dabar. Numaniau , ką ji
turi uomenyje, o kadangi bėdos niekam nepavyko suversti , nes nieko
artyn , kytrutė neprisileido, tai mes ir bildėjome į santuokų rūmus ,
pasikvietę dar 4 poras ir piršlį su svočia. Jos tėvai pasikvietė apie
50 giminaičių ir kaimynų. Tai buvo šeštadienio pavakarė, ir buvo mada
vestuves stabdyti, , o kai jau išvažiavome tai mačiau vietelias kur
bus užtvertas kelias , ir tada pamaniau , kad juos reikia prigauti ,
nes vasarą galima ir lauko keliukais parvažiuoti , o jie jau pagėrę
tai ir nesureguos. Pasitarę taip ir padarome, bet kas jiems skirta
atiduoti, nuvešime iš kitos pusės, taip padarydami gėdą, girtuokiams.
Taip ir buvo, parvažiavome per miškelį, o dar laukais 3 km. reikia
važiuoti , bet pamatė per vėlai tai negi pavys mašinas, o buvo jos 5.,
todėl apsukome ratą aplink namus ir kai visi suprato , ką mes
įškrėtėme, pradėjo mums ploti, bet tik pasisveikinę su svečiais , nei
neišlipdami pasukome atgal. Taip užsitarnavome kaimiečių pagarbą.
Laukiantieji pakelėsia ir gi buvo labai dėkingi , nes kiekvienoj
vietoje visi vyrai davė po butelį gėrimo , o mergaitės saldainių.
Giminės išsiskirstė sekmadienį , o kaimynai ir pirmadienį per dieną
siautėjo, o man prisiėjo per dieną po tris kartus vemti, nes jokio
šnapso daugiai kaip po tris taurelias organizmas nepriėmė, mat taip
buvau pripratęs. Žmona įsidarbino karvių melžėja, kad gautų už dekretą
daugiau pinigo, nes savo knygelią aš jau buvau beveik visą padovanojąs
bažnyčiai.
Obuvo taip;
Per kaimą vaikštinėdavo čigonės, ir vis siūlydavo kortas pavaražyti,
ateitį išburti, tai aš ir užkiuvau joms. Daviau net 5 rub., kad
pasakytų ką kortos rodo, o jos rodė , kad turiu daug pinigų, ir kad
nebūsiu laimingas , kol tų nesąžiningų pinigų neatsikratysiu. Tada ir
paklausiau, senosios čigonės , ar bent ji tiki , kad aš tų pinigų
turiu?
- Ponuli taip korta rodo ir aš čia nieko dėta, gal tu jų tuoj rasi ar
kaip kitaip gausi, bet jie tau lamės neatneš ir nelaikyk ju savo
nuosavybe. Jau kitą dieną taupkasėje nuėmiau kiek tik buvo ten pinigų
ir prisitaikęs įmečiau į bažnyčios aukų dėžutę , o kunigas
tikintiesiems net žodeliu neužsiminė , kad rado daug pinigų paaukota,
ir neaišku , kaip jie buvo panaudoti. Taigi man liko tik keliasdešimt
tūkstantėlių ir jų aš neliečiau, o sąžiningai dirbau toliau, varuotoju
MSV – melioracijoj.
_________________

Подпись автора

0

_________________
Man labiau patiko darbas su žmonėmis , todėl , kap MSV pasiūlė rinktis
mašiną iš dviejų naujasnių, vistik rinkausi ne metų senumo zil -130 su
priekaba, bet gaz-51, techninio aptarnavimo spec. Mašiną. Ji buvo
originali dengta mašina, bet sutilpdavo iki 20 žmonių tai ir
vežiodavome į darbą ir iš darbo žmones. Turėdavome savo objektus ir
juos aptarnaudavome, o dieną buvome priskiriami pastoviam mechanikui,
kuris ir rūpindavosi, kad technika jo objekte dirbtų be sutrikimų ir
vežiodavausi atsarginių detalių, o jei gedimas rimtesnis , su
mechaniku važiuodavom ieškoti detalių į sandėlius. Žiemą kiekvienas
turėjome savo zoną ir ryte keldavausi 6 val. ir važiuodavau už 25 km.
rinkti darbininkų. Taip visą laiką ir vežiodavau ką pakelėje
sutikdavau, netgi mokiniai prisiderindavo ir pavežėdavau į mokyklą.
Ypač žiemą, kai labai blogas oras stovėdavau ir laugdavau , kol
vaikučiai ateis per užpustytus laukus, o kai pavėluodavau darbininkus
atvežti į darbą , suversdavau bėdą keliams, kad užpustyti. Labai
gailėjau pirmokėlių , jie vieni net nevaliodavo įlipti į tą būdą , tai
visus 5 susištampuodavau į kabiną , kad net vairuoti būdavo sunku, bet
jie nors sušildavo, o būdoje nebūdavo apšildymo , tai vistik šaltoka.
- Kartą net sutarėme vieną šeštadienį važiuoti , prie Nemuno, ir
praleisti visą dieną, bet jau buvo gegužės pabaiga, tai ir iš
vidurinės mokyklos pasiprašėme keliatą dičkių , kad prižiūrėtų mažius
, nes maudėmės, virėme valgyti, ir aš turėjau su jais dūkti.. Kai
sužinojo mokytojai gavau velnių, kad taip vienas rizikuoju, o vaikams
tai labai patiko, todėl kas šeštadienį pradėjome važinėti, po
ekskursijas, o kai jau ir dvi mokytojos atsirado norinčios, movėme
prie jūros , tik į Kaliningrado sritį nes ten laisvai Zelionogorske su
visa mašina sustojome pakrantėje, tik vaikai vis lindo į krūmus
patupėti, o ten tie karklai mazutu aplipę. LILGAI TEKO SU MUILU
PADIRBĖTI, bet užtat visus Zefirus , ten išpirkome ir su malonumu
sušveitėme, nes Lietuvoje tai buvo deficitas , o ten jiems per brangu.
Dar ir tris butelius šampano su mokytojom išgėrm, tai ir pasikutenti
mane pamokino, o kai vaikai manes paprašė surasti dešros ir tos jjiems
pripirkau į kitą miestelį nuvažiavęs, už tai ir kalbos greitai
pasklido , kad vienas MSV vairuotojas vežasi mokytojas į Kliningradą ,
prie jūros , ir ten neaišku kuo užsiiminėja , vaikams matant. Žinoma
tai dasigirdo ir MSV valdžia ir pradėjo tikrinti savaitgalio
kelionlapius, o ten akurat visą mėnesį savaitgaliai Kaliningrado
sritis, todėl man jų niekas nepasirašo. Imuosi vėl gudrybių, Pripilu
kuro ir atiduodu mašiną savaitgakiui KADRŲ SKYRIAUS VIRŠININKUI, ir ką
jūs manote?
_________________

Kadravikas pats pasiėmė savo vardu kelialapį . o aš turėdavau
savaitinius , nes mašina būdavo mano namuose, ir MSV kieme pildavausi
tik kurą ir remontuodavausi, o šiaip laikydavausi namuose ir net
telefoną MSV valdišką pajungė , mano namuose. Buvo įsakįta
- Už mašinos laikymą nmuose, visada operatyviai padėti kaimo žmonėms
nelaimės atveju. Mes tokie varuotojai MSV buvome 4, ir keturias zonas
aptarnavome , o penktą autobuso vairuotojas, jei tik būdavo namuose,
nes jis daugiausia po ekskursijas važinėjo.Teko ir ligonius vežioti ir
baldus parvežti , ir net laidotuves aptarnauti, kas jau buvo tapę
įprošiu. Jei tik kas iš velionio giminaišių dirbdavo MSV
organizacijoje, ir prašydavo valdžios dengtą mašiną viskam
susivežioti, ir netgi žmones pavežioti į šermenis ir iš jų.
Atlyginimas mano buvo pastovus 160 rub. Mėnesiui, ir priedai ;
- Už renontą, už viršvalandžius, už darbą išeiginėmis susidarydavo dar
150rub., o kai šermenis aptarnaudavau , tai patys žmonės už paklusnumą
atsidėkodami kokią 10 rub, dar duodavo už tas diens, bet būdavo , kad
ir visai nieko neimdavau, ir po rajoną sklido kalbos apie mano
paslaugumą ir draugiškumą , ir net nepažįstami kreipdavosi pagalbos,
ką nors pakeliui parvežti, o jeigu patys prisitaikydavo,tai negi imsi
pinigus. Turėjau kvailą madą;
- Paimu pinigėlį , pasižiūriu kiek žmogus gali duoti ir grąžinu per
prievartą atgal. O jei man kada ko prireikai irgi drąsiai eidavau
prašyti ir niekas nieko neatsakydavo.
- Taigi ir tas kadravikas pasinaudojo mano gerumu, pasiėmė mašiną , o
jo žmoniukė gerą kompaniją pasikvietė ir išmovė visi į Kaliningrado
sritį , prie jūros paūžti, užtat grįžęs visus mano kelionlapius
pasiėmė ir parašus reikiamus surinko, ir visus kitus jam atiduodavau ,
kai niekas nesirašydavo, o jis tapo geriausiu draugu ir sekmadieniais
vis leisdavau pavažinėti jam savo reikaliukais.
- Gyvenau ir mokiausi, ir vis dažniau atiduodavau mašiną patiems
važinėti ir per laidotuves, jei tik turėdsvo teises, o aš namuosia
tvarkydavausi , nes jau buvau tąpęs svečiu ir nebuvo kada tvarkytis.
Galiausiai ir žmoną pradėjau mokyti važiuoti, nuvažiuojame būdavo į
panemunės lankas , ten lygu ir platu, tegul važiuoja, o aš sėdžiu
šalia ir mokau. Po savaitės ir keliais jau važinėjo, o po mėnesio ir
visai gerai išmoko, bet tada jau nesilikdavo namuose ir savaitgaliui
pradėjo važiuoti kartu su manimi
_________________

Taip ir slinko juodos dienos, o žiemą gimė ir pirmoji dukra. Žona gavo
du mėniasius dekretinių ir krūvą pinigų , tai pridėjau ir aš , ir
nusipirkome naujus baldus, o kadangi Lietuvoje ne taip paprasta
nupirkri tai nuvažiavome į Soviecką. Ir Gūsiave pagaliau gavomia
tamsius, kokių ir ieškojome. Kadangi gyvenome pas žmonos tėvus, tai į
tą mūsų kambarį kažką ir nesudėjome. Tilpo tik 3 dalių sekcijukė sofa
– lova ir dvigulė lova. Paėmėme ir du sulankstomus stalus, mergaitei
lovutę, ir į virtuvę bufetėlį. Patalynės ji turėjo , tai tik
dasipirkome, o mergaitę paglobodavo jos mama, nes nenorėjo prarasti
gerą darbą. Pavasarop gavau šaukimą į karinį komisarijatą, ir
nujaučiau , kad manęs ieško, o kai nuvažiavau , pasitvirtino.Kadangi
greitai nuvykau , tai dar ir atsakymas nebuvo išsūstas ir vėl reikėjo
tepti, kad suklastotų atsakymą, o užklausimas buvo iš Maskvos, ar aš
čia gyvenu ir viskas kas yra žinoma?Už 100 rub. Pasiuntė atsakymą ,
kad po armijos aš negrįžau, ir nieko nėra žinoma, o man patarė tikrai
išvykti į Kazchstaną, derliaus nuėmimui, ir užrašė , kaip rotos vadą,
nes galėsiu ir nedirbti, jei nenorėsiu , arba tik padėti planus
vykdyti ir gausiu visą atlyginimą darbovietėje. Išvukstama po 3
savaičių, o per tą laiką pasiimri iš MSVįgaliojimą ir pasitvirtinti
pas notorą, kad žmona galėtų mano atlyginimą pasiimti, Taip tylėjau
iki kol liko savaitė o paskiau pranešiau ir darbovietei , kad ir aš
išvykstu. Viso 15 vyrų sėdomia į autobusą , ir mus palydėjo 8 žmonos
,, nes kiti buvo nevedę. Visi išskyrus mane buvo liūdni, nes važiavo
prievarta, bet skaitėsi savanoriai. Nervai visų buvo įtemti, tai gėrė
be saiko , ir aš ėmiau iki vėmimo , nes trys čierkos ir važiuoju, taip
ir išvažiavau blaivas, o nukragino mus iki Telšių , o ten jau formavo
batalijoną iš visos Lietuvos. Sutikau ir nemažai pažįstamų , o mano
zvode buvo 24 vyrai ir aš . Po savaitės turėjome ešalonu pajudėti į
rytus, bet viskas susiklostė daug grėčiau , nes visi jau protingi
vyrai tai ir pasikrovėme medžiagas ir viską , kas priklausė , per porą
dienų, tai atliko galybė maisto produktų, o juo liepė užkasti į žemę,
nes ruso buvo tokia tvarka , kad visus galus laidodavo į žemę. Tai
turėjo įvykti vakare , o ryte jau sėdame į traukinio vagonus ir
tiu-tių.
Iš laikinojo sandėlio buvo vakare atnešta visi produktai į krūmus ir
paliepęs kapitonas iškasti duobę ir palaidoti , paskyręs mane
vyresnuoju , nuėjo toliau gerti.
Mūsų vyrams pradėjo ašaros byrėti ir visi žiūrėjo į mane ;
-Duobę kasim , pasakiau, bet nenoriu , kad manęs perkūnas nutrenktų ,
vidurįj baltos dienos. Jug savo rankomis viską sukūrėme,ir užkasti –
niekada. Du vyrai – parodau pirštu skuodžią į kaimą , gal arklį
rasite, o buvo dar apie 3km. kiti čiumpate už maišų dėžių ir viskas
keliauja tolyn nuo čia, o jei transporto nerasite, tai bent vienam
vietiniam parodykite , kur viskas sudėtą, o aš pasilikau baigri
laidoti malkas akmenis ir kas tik papuolė po ranka.Po poros valandų ir
apie 15 vyrų grįžo, nešini samagono buleliais. KAPAVIETĘ GRAŽIAI
SUTVARKĖMIA , BUVO KALNIUKAS , IR KAPITONAS BUVO PAETNKINTAS , IR
VIETINIAI ILGAI KONSERVUOTĄ MĖSYTĘ VALGĖ, O KĄ JAU KALBĖTI APIE MAIŠĄ
CUKRAUS DĖŽIAS MAKARONŲ, SVIESTO
_________________

Pagaliau mūsų ešalonas , du batalijonai pajuda. Viename batalijone
200 vyrų, o viename prekiniame vagone 50. Mes išsidėstome taip;
- Du vagonai, viduryje sandėlis su virtuve,atskiras vagonas ir vėl du
vagonai, nes sustojus taip ir maitinamės, maisto einama pasiimti į
vidurinį ir taip visą savaitę važiavome. Porą dienų košės dar
nevalgėme, nes turėjome savo lagaminus su lašiniais ir kitais
produktais, o jug konservus galėjome pasiimti su savimi , bet neleido,
liepė užkasti.
- Dabar turėdami laiko galvojome, ar iš viso klausyti to girtuoklio
kapitono, nes kitas batalijonas savo produktus pasiėmė į vagonus ir
dabar sau valgo kada nori , o mes tik iš lagaminų.Gyveno tas kytrutis
viduriniame vagone , virtuvėje ir gadino prisigėręs visiems nervus,
tai vyrai , vieną rytą ir išstūmė iš važiuojančio traukinio, bet kitas
batalijonas važiavo už mūsų ir pastebėjo. Sustabdė traukinį ir
pasiėmė, bet nuo to laiko jau nesikabinėjo, nes žinojo , kad su
Lietuviais menki šposai, o jeigu išmes naktį ir dar kur miškuose,
todėl ir perbėgo iš virtuvės į vieną iš vagonų
- Ešalonas tankiai stoviniavo, nes turėjome praleisti visus
keleivinius traukinius , o šiaip tai žalia šviesa buvo duota, bet kai
valgydavome visada stovėdavo kokioj nors stotyje. Išlipę vis eidavome
į stotį ko nors pirkti , o duoną visiems pirkdavo stotyse ir valgėmia
šviežią. Pagaliau ir Arkalykas, kazachiškai Turgai, nuo upės
pavadinimo, tose stepėse ir kosminiai laivai leisdavosi , ir
Boikonūras netoli buvo, nors jis jokiamia žemėlapyje nebuvo
žymimas.Kai išlipome . žemė po kojų siūbavo, ir pusę dienos
trypčiojome , vėliau išrikiavo ir išeilės ėjome prie mašinų. Jos irgi
buvo išrikiuotos eilėmis ir užvedęs važiuodavai prie bendzovežio pilti
kuro, ir taip rikiavomės į koloną. Mūsų batalijoną „nupirko" Maikutovo
rajonas, ir 50 km, dar važiavome iki tos gyvenvietės, o ten įsikūrė
mūsų mašinų parkas. Pats pirmas reisas buvo iš Arkalyko privežti
gyvenvietei maisto produktų ir tuo pačiu sau, tai 10 mašinų ir
išvažiavome, o lydėjo mus pats raono pirmininkas Abajus, o kad ir ta
pačia diena sugrįžti , tai patys ir krovėmia, nes nelabai kam mes
rūpėjome, norit laukit , prikraus , po trijų dienų.Tada ir pamatėme ,
į kokią betvarkę mes papuolėmia. Gyventi buvo neblogos sąlygos, ten
jau buvo mums du ilgi namai, tik lauko virtuvę ir valgyklą iš lentų
pastatėme ir ruberoidu apkalėm, taip pat ir stalus , bei suolus
susikalėme. Įsikūrėm per 3 dienas, ir gavome porą dienų pailsėti , tai
vietiniai pasikusė SAIGAKŲ pamedžioti – antilopių. Jų tai ten buvo
bandomis po 200 ir daugiau būriai lakstė, o mėsa skani, kaip veršiena
tai papildomai ir mėsos pasidarydavome
_________________

Labai neįprastas klimatas mus pasitiko; dienomis labai karšta, o
naktimis šalta.Vos tik saulė nusileidžia, iš karto atšala, o mes
galvojome galėsime ir mašinos kabinoje prasnausti, bet pasirodo, kad
tuoj dantys pradeda kalenti, o miegoti užvedus variklį – pavojinga.
Visa dirbama žemė , dirbama keturkampiais sklypais , du km. x dviejų,
paliekant 4 m. Pravažiavimą ir taip suskirstyta didžiuliai neužmatomi
plotai. Nuo mūsų centro Maikutovo iki Arkalyko miesto, be jokios
gyvenvietėlės buvo lygiai 60 km., ir aplink vien stepės, o už Arkalyko
jau tankiau buvo apgyvendinta, bet gyvenvietė nuo gyvenvietės ,
vistiek toli15-20 km.. Pirmiausia teko nusivilti žole, atrodo ir
gražiai žaliuoja , bet neatsisėsi ant jos, nes ji ir vadinasi
kaliūčka.Tai būtų panašu į mūsų erškėčius, tik erškėtis krūmas, o ten
tokia žolė, ir kur jos mažai vėjas ir tą pačią nurauna, ir ritina
laukais. Pamatai , kad jau atsirita didžiulis kamuolys, nes nurauta
nuo karščio greitai išdžiūsta, taip ir ritinėja ją vėjas, o kitokios
žolytės gali pamatyti tik paupiais, paežerėse, nes dėl sausros
paprasčiausiai neauga.
- Netoliesia buvo Raudonasis ežiaras, nedidukas, panašus dydžiu į mūsų
Dusią, bet vėlgi , be gyvybės. Jo krantai buvo raudoni ir sūrųs, kaip
kaladruskės trąšos, o gal tokios ir buvo, tik naudojant nemačiau,
Tikriausiai ir dugnas toks pat buvo, nes ir vanduo atrodė raudonas ir
net maudytis negalima, nes išlipi visas rausvas ir druska aplipęs, o
nusiprausti tai nėra kur, todėl antrą kartą jau niekas nelysdavo.
- Turgajaus upė ties Maikutovu buvo panaši į mūsų Šventąją, tik
augmenija skurdesnė, krūmokšniai, ir medžių mūsų vietovėje nesimatė,
net Arkalyke tik vienas kitas, ir namai tada ten buvo aukščiausi
tikdviaukščiai, nes nebuvo iš ko statyti. Vienur , kitur jau statės
plytinės, bet molis plytom nebuvo tinkamas, vadino vietiniai jį šlyna.
Tai toks tamsiai raudonas, ir nuo saulės skilinėjo, bedžiūdamas.
Matėme , kaip Kazachų statybininkai statė molinius namus, tą kaliūčką
žolę ,smulkindavo sprindžio ilgumo šiaudais ir minkydavo molyje, o
paskiau krėsdavo iš tos masės storas moline sienas. Kad ir kaip būtų
keista , bet tokie namai buvo patvarųs, nes lietaus ten trūkumas ir
neišplaudavo. Toje gyvenvietėje buvo avarinis šulinys, gal kokių 20
metrų gylio, kai sugesdavo vavdentiekis tai nors valgymui turėdavo, o
šiaip iš upės naudodavo.
- Arkalyko miestas buvo pastatytas , kaip aliuminio perdirbimo
pramonės centras. Ten buvo didžiulės kasyklos ir aplik miestą viskas
baltavo, nuo boksitų dulkių, bet mums graušdavo gerkles , tai ilgiau
po tas kasyklas nelandžiojom, tik įdomumo dėlei, o dirbdavo ten
daugiausiai kaliniai, bet ką nežinau, o mane domino žinksniuojantis
eskavatorius, todėl jį ir apžiūrinėjau, į jo kasimo kaušą laisvai
atbulas įvažiuodavau su gaz 51 mašina, ir dar likdavo vietos, o
kraudavo tuos boksitus į specialius vagonus ir traukiniais veždavo į
gamyklą. Veždavo ir galingom „Tatra" markės Čekoslovakiškom mašinom,
bet į pačią gamyklą neįleisdavo , pašalinių, tik matėme , kad labai
daug naudoja Turgajaus vandens, ir jis išbėga baltas, bet į valymo
įrenginius, o kiek apvalę , vėl išleisdavo į upę
_________________

Per visą pusmetį, kiek prabuvome Kazachijoj nei dienos nelijo ,o
prasidėjo lietųs tik besiruošiant namo. Mūsų aptarnaujamoje zonoje
augino tik kviečius, ir savo reikmėms vienas kvartalas buvo apsėtas
saulėgrąžomis. Dar paupiais buvo ir kukurūzo, bet tik žaliai masei , -
gaminosi silosą , nes gyvulių truputį laikė. Pagrindas buvo
avininkystė , bet ir keliatą karvių išlaikydavo , bei prieauglį.Mėsą
daugiausia naudodavo dirbančiųjų maitinimui, tai avienos atsivalgėme.
Grūdus pildavo tiesiog ant žemės, buldozeriu nulygindavo didžiulias
aikštelias ir taip pildavo aukštas rietuves iki 3 m. aukščio ir dar
didesnias, jeigu paliekamos ir ant žiemos. Pirmiausia reikėdavo
suvežti į rietuvias , o kai oras būdavo blogesnis, veždavom į
elevatorius, bet jie jau būdavo toli, iki200 km. važiuodavom, o
arčiausias Arkalykas, bet jis nespėdavo tokios lavinos priimti, todėl
ir pildavome į rietuves, o ten buvo speciali technika, kaip mūsų
sniego pakrovėjai, tai jie ir pildavo grūdus į aukštas rietuves , o
mes tik atveždavome ir bortus atidarydavome. Buvo privežta studentų ,
ir ta darbo jėga iškraudinėjo mašinas ir kitus rankinius darbus
nudirbo. Gyveno, tie studentėliai tiesiog palapinėsia, o maitino visus
valdiškai ir nebuvo skirtumo kur valgyti, virėjos dirbo pamainomis, ir
valgiai kada norėdavai, nes kas tokią masę pamaitins , sakykime per
pietus, o ir dirbdavo daugiausia studentai , nes virėjos vos spėdavo
vadovauti ir kontroliuoti, kad neliktų nevalgiusių
- Kadangi aš jau turiu dvi žmonas , tai ir neaprašinėsiu , kas ten
dėjosi, turėtumėte patys įsivaizduoti, kad studentė nenori tą ar kitą
dieną dirbti, bet pabėgti iš ten niekur negali. Tada ji prašo išvešti
ją mašina, ir gulasi kūzave, kad niekas , nematytų, o tokių blatnų
kadrų atsiginti negalėjai, nes jos paskiau nelipa laukuose iš kabinos
ir darai su ta studente ką tik nori , arba ką ji nori, taigi bado
nebuvo, tik trūkumas vandens vertė būti atsargiems, nes kur nešvara
ten ir ligos, ir daug vaikščiojo su varvančiais galais, Na truputį
vistiek atskleisiu paslaptį, kad ten šventam išlikti šansų nebuvo,
vistik gyvas žmogus , ir kentėti , kada pasiūla didesnė už paklausą,
na atsiprašau, bet aš turėjau pastoves, ir buvo draudžiama su visais
dulkintis , kad nepasigauti ligos, o protingai viskas galima. Kabinoje
po atlošu visada vežiojausi dvi kanistras vandene ir 10 litrų bakelį
atigerti, tai buvo patikimas rezervas , bet kokiu atveju, o aš galėjau
ir nevežti grūdų, bet vyrai visi suaugę, taigi sąžinė neleido , bet
gerti tai jau pramokau. Aš daugiausia ir aptarnavau žmones , vietinius
Kazachus, ir ko jiems reikėjo parveždavau iš Arkalyko, nes tik vieną
reisą darydavau, o kiti du kartus važiuodavo ir grįždavo vėlai naktį,
prasnaudžia 3, 4 val ir vėl kraunasi, nes ten gyvenimas virė
pamainomis tik mašinų tiekneužteko tai ir sugalvojo Abajus premijuoti
už antrą reisą, o jei veži nuo kombaino, tai priklauso 10 reisų
atvežti. Už kitus jau moka už kiekvieną reisa, po rublį, taigi už 5
reisus nupirgdavai butelį degtnės ir užkąsti, o padaryti eidavo jei
nuo kombaino veždavai vienas, nes jei lauksi kol prikuls , nepadarysi.
Mes radome išeitį, koperuodavomės dviesia ir rašydavome tą pačią
pavardę, o kitą dieną rašydavom kito pavardę , tai ir išsimiegodavome
ir prie upės nuvažiuodavom su studentėm, pastudijuoti žmogaus
anatomiją
_________________

Gyvenimas ritosi kaip pašėlęs, ir visų įvykių aprašyti nepajėgsiu,
todėl stengsiuosi tik bendrą vaizdą sudarinėti.
Kazachai su rusakalbiais nelabai širdingai bendravo, bet jug ir pas
mus ne visi savo širdis atlapojo, taigi su Lietuviais kaip likimo
broliais , kone mieliau bendravo , ir jungė mus bendra rusų kalba.
Vienai jaunai Kazachų šeimai parvežiau iš Arkalyko baldų, kitokių
rakandų, ir už tai nieko neėmiau, o pasakiau , kad vardan draugystės,
jums padėjau, ir tuoj susilaukiau visų vietinių pagarbos.
Vieną pavakarę mane susirado tas pats vaikinukas ir pasakė;
- Rytoj mano dukros krikštynos ir visa mano giminė nori , kad tu būtum
gerbiamas svečias. Nelabai supratau todėl linktelėjau galva, kad
sutinku, o jis;
- Jau žinai kur gyvenu taigi ryt 18 val. tavęs laukiam ir nuėjo savo
keliais. Tik dabar daėjo , kad ten bus vaišės, ir aš turiu dalyvauti
krikštynose. Pagal mūsų papročius reikia nunešti naujagimiui dovanėlę
ir bent butelį geresnio gėrimo pasiimti, tai ir išmoviau į Arkalyką iš
pačio ryto pasikrovęs grūdų. Ten univermage nupirkau komplektą
vystyklų ir tokį didelį dubenį –salotinę, pas juos tai labai einama
prekė.Pasiimu ir spalvotos degtinės , tos tai jau visur pasirinkimas
didelis.
- Šiek tiek man supakuoja į baltą popierių ir tikra dovana, o pavakare
rengiuosi kostiumą ir pirmyn.
- Kaip jie visi nustebo, pamatę mane kostiumuotą, seniai net galvas
susiėmė, kai susiradęs jo žmoną įteikiau dovanėlę ir tą butelį gėrimo.
, nes ten jokio gėrimo aš nemačiau ir buvo vien Kazachų tautybės
žmonės, išskyrus mane. Visi kalbėjo savo kalba tik man buvo sakoma
rusiškai. Pasivedęs mane tolyn, paaiškino, kad dovanas pas juos duoda
tik patys artimieji, ir priėmė tik todėl , kad jis leido, nes aš
nežinojau, ir nenorėjo įžeisti manęs, bet aš mačiau , kaip jo žmonelė
buvo patenkinta ir vis laidė į mane ilgu žvilgsnius, savo juodomis
akutėmis. Kadangi buvo vasara, tai kilimai buvo patiesti ant ženės
laukia , netoli namo, ir kokia 20 žmonių ratu tupėjo aplink vaišių
stalą,o man taip sėdėti buvo nepatog , po savimi susikišus kojas ,
tai, aš ir atsiguliau, prie to stalo. Seniai vėl susiėmė galvas , taip
reikšdami nustebimą ir man atnešė kokių 30cm. aukščio suoliuką, tada
jau buvo narmaliau sėdėti.Visi gėrė tik arbatą, ji buvo nesaldyta, ir
taip be saiko , laižė vos lūpas prikišdami iš tokių lėkstučių, ir vos
tik ištuštėja ,vėl įsipila. Man buvo pripilta į stiklinę, bet nei tos
neišgėriau, nes ir taip karšta buvo.
- Davus komandą dvi moerys atnešė didžiulį bliūdą mėsos ir tokių
didelių virtų blynelių, Visi ėmė rankomis iš to didelio ir dėjosi į
mažesnius , o mam atnešė irgi didoką dubenėlį, iš virtuvės, bet su
ranka aš nekabinau, o tik žiūrėjau, ką tie laukiniai daro, o jie
supratę , kad be šaukšto nevalgysiu ir tą surado. Mėsa buvo aviena
todėl reikėjo valgyti karštą, ir visai skani, o tie blynelisi buvo
vietoj duonos, irgi valgyti galima. Visą tą valgį vadino „LAVŠA"
- Man tuoj buvo atnešta kita stiklinė su degtine, bet kokios ir kur
pripylė nemačiau, todėl tik užuodęs šnapso kvapą, pastūmiau tą
stiklinę tolyn ir vėl visi į mane sužiuro, kodėl aš neišmaukiau tos
stiklinės.
- Tada atsistojo pats seniausias ir pasakė kalbą, o jį visi vadino
„Aksakalu", Kai tik Aksakalas baigė , tuoj buvo išdalintos mažiulytės
taurelės ir išpilstytas mano butelis, o paragauti jau ir aš gavau iš
mažo stikliuko. Tuoj viskas buvo surinkta, ir daugiau jokio gėrimo
nebuvo, tai jau aš nusistebėjau, ir supratau , kodėl nebuvo pakviesta
Rusų tautybės atstovai.
_________________